Po pasaulį vėl klaidžioja šmėkla. Tiesa, šįkart flirtuojanti nebe su prakaituotais nusiplūkusiais darbininkais, o su kostiumuotais vyriškiais tamsintais akiniais. Net kelios valstybės vienu metu priėmė įstatymų pataisas, kurių tikslas bendras – stiprinti vidaus žvalgybą, ar, paprasčiau tariant – palengvinti savo piliečių šnipinėjimą. Ir šios valstybės – ne Kinija ir ne Baltarusija; šįkart tai – Kanada ir, kad ir kaip istoriškai ironiška, Prancūzija. Kiek ankstėliau analogiškus įstatus, nepaisydama didelio žmogaus teisių gynėjų pasipriešinimo, priėmė ir Naujosios Zelandijos vyriausybė.

Priežasčių ir nematomų rankų už šių procesų ilgai ieškoti nereikia – tiek Prancūzija, tiek Kanada yra valstybės, visai neseniai nukentėjusios nuo islamo fundamentalistų suplanuotų teroro aktų, ir tiesiog negalinčios niekaip nereaguoti į tai, kas įvyko. Ir, žinoma, į tai, kas vyksta – nepaisant jau nutikusių tragedijų, ne viena ir ne dvi grėsmės dėl sklandaus antiteroristinių pajėgų darbo tragedijomis taip ir netapo. Sprendimas griežtinti, intensyvinti ir plėsti vidaus žvalgybos tinklą atrodo racionalus sprendimas – būtent šis tinklas gali ir turi sukovoti su terorizmo grėsmėmis. Tačiau procesai, kurie vyksta ir kurie po truputį įgauna pagreitį, regis, yra kur kas labiau fundamentalūs ir metantys rimtesnių iššūkių esminiams Vakarų demokratijos principams, nei gali pasirodyti.

Vakarų pasaulis susidūrė su islamo terorizmu Afganistano ir Irako invazijos metu. Musulmoniškas džihadas, negalintis liautis, kol pasaulis nepaklus musulmonų valdžiai, buvo kibirkštis, paskatinusi ieškoti naujų kovos būdų. Ir tie būdai atsirado. „Šventieji kariautojai“ mudžahedai, supratę negalintys kovoti atviro karo, pradėjo burtis į mažas organizuotas grupes ir ėmėsi slapukiškų kovos metodų. Tačiau kokia šios kovos kilmė, pagaliau, prieš ką nukreiptas šis „šventasis karas“? Be abejo, jis yra ideologinis, ir, bandysiu parodyti, ideologinis bent keliomis prasmėmis.

Pirmiausia, tai yra karas, kurio pateisinimas atsiremia į religinę (taigi ir į kultūrinę) musulmonų terpę. Būtent islamas ir jo vienijantys principai, pvz., šariato teisė, sukuria naujos, savotiškai utopinės (bent jau jos apologetams) valstybės viziją. Antra, jis nukreiptas ne prieš fizinę grėsmę ar grėsmę esamam politiniam suverenumui. Jis nukreiptas prieš kitą kultūrinę terpę, bandančią primesti savas kultūrines normas. Galiausiai, net jei atmestume kultūrines šio konflikto prielaidas, negalime atmesti kultūrinių jo pasekmių – pasirinktas kovos būdas taikliai šauna į esminius vakarų demokratijos principus.

Paklausite, kuo čia dėti kultūriniai principai – terorizmas juk yra fizinis aktas. Teroristas susisprogdina turguje, išžudo krūvą civilių gyventojų (beje, jei tokios tragedijos akivaizdoje galime įjungti šalto išskaičiavimo balsą, matyt, turgus nėra didžiausia svarbių kultūros veikėjų susirinkimo vieta), ir kovoja jis, regis, prieš bet kurį eilinį vienos ar kitos valstybės pilietį – nesirinkdamas ir nevertindamas. Tačiau akivaizdu, kad yra ne visai taip. Nekalbėsiu apie tai, kad, žinoma, visos atakos yra planuojamos, pasirenkamos konkrečios vietos, ir kartais jos būna politiškai ar kultūriškai angažuotos (prisiminkime Charlie‘o Hebdo atvejį). Kitais kartais jų tikslas – kuo didesnė bendroji žala: sprogdinimai viešų renginių metu, metro stotyse. Vieta ir laikas net nėra taip svarbu. Svarbu tai, kad visų šių atakų efektas – nesvarbu, ar jis tiesioginis, ar netiesioginis tikslas – yra viešosios tvarkos griūtis ir piliečių saugumo jausmo praradimas. Čia ir matome didžiąją terorizmo grėsmę: terorizmo aktų krečiamos valstybės turi parinkti veiksmingų priemonių prieš šias atakas, tačiau, kaip matysime, vienas pasirinkimas blogesnis už kitą. Teroristai neatjoja tūkstantine armija. Teroristai nepaskelbia karo. Jie ateina po vieną, nepastebėti, neišsiskiriantys, ir įvykdo ataką. Taikus žmogus, gyvenęs bute su gyvenimo drauge, išsilavinęs, mėgstamas kaimynų, staiga tampa šaltakrauju žudiku. Kaip išsiaiškinti tokius atvejus, kaip užkirsti jiems kelią, jei teroristas atrodo, rengiasi ir elgiasi kaip paprastas gatvės praeivis?

Aut. Denis Vėjas

Aut. Denis Vėjas

Tėra, rodos, vienas racionalus pasirinkimas – stebėti. Jei neužtenka kaimynų ir draugų (kurių, beje, potencialus teroristas gali ir neturėti) žvilgsnių, kurie, kilus įtarimams (jie juk, tikimės, sąmoningi piliečiai), perspėtų atitinkamas tarnybas – stebėti atidžiau. Tegu stebi profesionalai. Stebėti kiekvieną įtartiną pilietį, o sustiprėjus įtarimams – nedelsiant veikti ir tikrinti. Visus musulmonus? Gal tik viešai ir garsiai kurstančius neramumus? Bet juk iš pažiūros doras pilietis ima ir susisprogdina. Tik atvirus musulmonus? O kaip sužinoti, ar pilietis X slapta nevaikšto į mečetę melstis? Gal sekti visus einančius į mečetę? Įrengti slaptas kameras? Tikrinti visų interneto vartotojų paieškas ir elektroninio pašto dėžutes, ar jie neieško informacijos, kaip susisiekti su teroristų tinklais? Visos šios priemonės yra, ar bent atrodo esančios, pirmieji racionalūs sprendimai saugumui užtikrinti. Ir čia pagaliau grįžtame į pokalbio pradžią – demokratinės valstybės, siekdamos užtikrinti savo piliečių saugumą, imasi tvirtinti visuotinio sekimo programas. O tada, regis, pamina pamatines savo piliečių laisves, pirmiausia – laisvę į privatumą ir religijos laisvę. Juk kuo dėti paprasti, nieko bendra su terorizmu neturintys musulmonai? Vėliau ignoruoja ir kitas laisves – žodžio, sąžinės: nuolatos sekami gyvena nuolatinėje baimėje, kaskart sverdami, ką sakyti, kaip elgtis, nenorėdami užsitraukti nemalonumų. Dilema čia sunki ir skaudi: ką užtikrinti svarbiau – piliečių laisves ar piliečių saugumą? Regis, pasirinkimas čia panašus į vaiko, kurio tėvai skiriasi – rinktis tarp tėčio ir mamos. Mažai kam patrauklus atrodo Orvelo „Didžiojo Brolio“ pasaulis. Tačiau ką daryti, jei tai – vienintelis būdas užtikrinti piliečių saugumą? Ką pasirinkti, kai rinktis tenka tarp dviejų ašių, kurių fundamentalumu mes nebeabejojame – laisvės ir saugumo? Ar mes sugebėtume ir ar norėtume ginti laisvės idealą aukodami savo gyvybę?

Karštesnio kraujo skaitytojas galėtų ginčytis, kad ši problema neteisingai keliama, kad kova turi vykti išorėje, o ne valstybės viduje ir kad ji, matyt, kyla iš vakarų valstybių neryžtingumo ir politinio silpnumo. Galbūt šios valstybės tiesiog nesugeba ar nenori parinkti pakankamai griežtų ir veiksmingų politinių bei karinių priemonių, galinčių ir turinčių atgrasyti teroristus? Gal sunaikinus išorinį priešą vidinis išnyktų savaime? Tačiau atsakymas surašytas mažiausiai kelių dešimtmečių patirtimi: tiesioginis fizinis karas pasirodė visiškai neveiksmingas, kai nepaisant krūvos Vakarams nepalankių islamo valstybių politinių režimų griūties stebėjome vis stipresnių teroristų tinklų formavimąsi. Galų gale, nėra pagrindo manyti, kad, net ir sėkmingai sunaikinus teroristinių organizacijų bazes Artimųjų ir Vidurio Rytų valstybėse, būtų suduotas smūgis teroristinei veiklai Vakarų demokratijos šalių viduje –  galbūt situacija tik paaštrėtų.

Regis, esame priversti pastebėti, kad islamo terorizmas siūlo tiesiog puikiai parengtą nuodų taurę Vakarų demokratijai. Privalėdama spręsti vidaus saugumo problemas ir kartu nesugebėdama užtikrinti savo piliečių saugumo, demokratinė valstybė pradedama drebinti iš pamatų – ar tokia valstybė turi pagrindo egzistuoti? Kalbant intuityviai, vienas iš visavertės valstybės tikslų yra užtikrinti teisingumą savo piliečiams. Tačiau ar gali būti didesnis neteisingumas, nei nekalto gyvybės atėmimas, ir didesnis nesugebėjimas įvykdyti teisingumą, nei veiksmingos priemonės prieš tokį aktą nebuvimas? Ar neturėtume užklausti tokios valstybės egzistavimo pagrindo? Rodos, turime du pasirinkimus: paminti esminius demokratijos principus ir pralaimėti kultūrinį karą su islamo teroristais, arba pralaimėti šį karą fiziškai. Paradoksalu: vienintelis būdas susidoroti su priešu yra patiems įgyvendinti priešo tikslą. Mėgindami išbristi iš paradokso ir griebdamiesi šiaudo – rinkdamiesi laisvę ir aukodami saugumą – neišplauktume: jei valstybė negali užtikrinti piliečių saugumo, tai, savaime suprantama, negali užtikrinti ir jų pamatinių laisvių ir teisių, galų gale – teisės į gyvybę ir asmens saugumą ir, tuo pačiu, laisvo piliečio idealo.

Turbūt joks politikos filosofas negalėjo atsižvelgti į tai, kad žmogus gali elgtis nenorėdamas gyventi. Hobbes‘o visuomenės sutartis pateisinama tik tuo, kad visiems geriau gyventi draugėje ir turėti politinę santvarką, gebančią užtikrinti tam tikras visų teises, pirmiausia, teisę į gyvybę, o ne būti nuolatinėje mirties baimėje, kuri neišvengiama kiekvienam individui atskirai kovojant už savo gerovę. Troškimas išgyventi yra neabejotinas, fundamentalus ir neužklausiamas: jis tampa socialinio kontrakto pagrindu. Tačiau jį užklausia islamo terorizmas.

Galop, dar vienas nemažiau sunkus klausimas, kurį užduoda islamo terorizmas, yra santykio su vidaus priešu klausimas. Visuotinio sekimo programos, kuriomis mėginama spręsti saugumo bėdas, kartu iškelia ir viešo nepasitikėjimo kiekvienu valstybės piliečiu faktą. Kiekvienas valstybės pilietis tampa potencialiu priešu, o tai iškelia neįtikėtinų sunkumų atstovaujamosios demokratijos principams: ar gali valdžia, įtarianti kiekvieną savo pilietį kaip potencialų priešą, būti laikoma savo piliečių atstove?

Kaip spręsti iškilusią dilemą, kuri, rodos, yra paradoksali ir neišsprendžiama? Kaip kovoti šį kultūrų ir ideologijų karą, kurį, regis, galima tik pralaimėti? Tai klausimas, kurį kol kas noriu palikti neatsakytą. Tačiau juk, kaip sako liaudis, nėra padėties be išeities. Tik ar ją rasime?