Nepaisant to, kiek daug mados fotografijos knygų išleista ir kiek daug šis žanras pasikeitė bėgant laikui, apskritai jis atsirado ne taip jau seniai – paskutiniaisiais XIX a. metais. Be abejo, galima sakyti, kad tokia pradžios data kiek pritempta, tačiau 1856 m. Adolfas Braunas išleido knygą su 288 grafienės Virginios Oldoimi nuotraukomis. Grafienė tapo pirmuoju pasaulyje fotomodeliu.

Na, o ieškant „tikrosios“ mados fotografijos ištakų galima pasiklysti tarp daugybės vardų. Viena vis dėlto aišku: XX a. – tikroji mados fotografijos era. Mados fotografija oficialiai debiutavo Harper‘s Bazaar 1909 m., o Conde Nast perėmus Vogue žurnalą, ji dar labiau suklestėjo. Išties Vogue ir Harper‘s Bazaar konkurencija buvo puikus katalizatorius mados fotografijai vystytis. Apskritai nėra lengva kalbėti apie mados fotografijos istoriją, nes viskas vyko žurnalų puslapiuose. Mados fotografijos knygoms atsirasti prireikė dar daug metų.

Įdomu tai, kad šiai fotografijai daug įtakos padarė ir besikeičiantis moters vaidmuo visuomenėje. Tiesa, moterų už kadro XX a. pradžioje nerandame. Yva, Madame D’Ora ir Toni Frissell čia buvo novatorės. Fotografija visgi dar buvo laikyta techniniu darbu, kuriame gerai išauklėtoms moterims daug vietos nebuvo.

Šiuolaikinėje mados fotografijoje vietos, tiesa, užtenka beveik visiems. Ji įsileidžia tikrus žmones lygiai taip pat, kaip įsileidžia ir mimikos raukšleles, randus, netobulus dantis ir savitus kūnus. Nors kovotojus už įvairovę mados pasaulyje vis dar neretai piktina tai, kas vyksta ant podiumų, žurnalų puslapiai darosi vis pilnesni strazdanų ir nestandartinių figūrų. Glamūrinė tobulybė, nors vis dar atsidurianti prieš objektyvą, o greičiau retušavimo procese, eina į antrą planą. Pirmame – unikalumas. Netikite? Atsiverskite itališką Vogue! Europiečiai čia šluosto nosį JAV be pasigailėjimo. Su išimtimis, be abejo, bet čia jau kita tema.

Na, o dabar keletas mano favoritų – fotografų, kurie turi viziją, netgi didžiausius skeptikus priverčiančią patikėti, kad mada ir mados fotografija visgi yra menas.

Vienas įspūdingiausių mados fotografų buvo, be abejo, garsusis Helmutas Newtonas (1920–2004). Gimęs Vokietijoje šis žydų kilmės žmogus fotografija susidomėjo būdamas vos dvylikos metų. Sudėtingų politinių aplinkybių fone jam teko palikti gimtąją šalį ir iškeliauti į Singapūrą, tuomet – Australiją, iš ten keliai vedė į Londoną ir, be abejo, Vogue. Newtono stilius yra vargiai su kuo nors supainiojamas: drąsus, nesavalaikiai atviras, įdomus. Newtonas nutiesė kelią visam būriui fotografų, sekusių jo pėdomis, ir fotografavo tokias asmenybes kaip Davidas Bowie, Jackas Nicholsonas, Linda Evangelista ir daugelį kitų.

H. Newton

H. Newton

H. Newton

H. Newton

H. Newton

H. Newton

H. Newton

H. Newton

Pirmasis mados fotografas, kuris mane pačią supažindino su mados fotografija ir sutraiškė visas išankstines nuostatas, kurias apie ją turėjau, yra Peteris Lindberghas. Lindberghas – vokiečių fotografas, gimęs, beje, kaimyninėje Lenkijoje, ne tik fotografuoja, tačiau ir režisuoja. Būtent todėl jo nuotraukos yra be galo kinematografiškos ir gyvos. 2016-aisiais Lindberghas sakė: „Mados fotografas turėtų rodyti šiuolaikinių moterų ar vyrų įvaizdžius jų gyvenamuoju laiku parodymo, atspindėti tam tikrą socialinę ir žmogišką tikrovę.  Koks siurealistiškas yra nūdienos komercinis siekis retušuoti bet kokius gyvybės ir patirties ženklus, netgi labai asmenišką paties veido tiesą.“ Ir išties Lindbergho fotografijose neaptinkame nupoliruotų veidų, nurėžtų kūno netobulumų ir nušlifuotų dešimčių metų. Jo nuotraukų žmonės tikri, nepaisant to, ar jie nugula ant jo parodų sienų, ar į Vogue puslapius.

P. Lindbergh

P. Lindbergh

P. Lindbergh

P. Lindbergh

P. Lindbergh

P. Lindbergh

P. Lindbergh

P. Lindbergh

Na ir paskutinis mados fotografijos pasaulio korifėjus – Patrickas Demarchelier. Prancūzų kilmės fotografas iškeitė Paryžių į Niujorką, nors rafinuotas prancūziškas stilius iš jo darbų niekur nepasitraukė. Mados fotografiją Demarchelier atrado jau JAV. Šis fotografas yra kiek arčiau komercijos, negu prieš tai minėtas Lindberghas. Tačiau jo nuotraukos – nepaisant to, kas tai būtų: Moschino kampanija ar ciklas prancūziškajam Vogue, – pasižymi savita estetika. Tai nėra komercija vardan jos pačios, tai veikiau menas, kuris padeda kažką parduoti, kad ir kaip paradoksaliai, be abejo, tai skambėtų.

P. Demarchelier

P. Demarchelier

P. Demarchelier

P. Demarchelier

P. Demarchelier

P. Demarchelier

P. Demarchelier

P. Demarchelier

Norint nors kiek susipažinti su mados fotografijos specifika reikėtų panagrinėti dar gerokai daugiau asmenybių ir pavartyti daugybę žurnalų. Tiesa, ieškodamas kažko išskirtinai meniško, turėtum atsiversti verčiau itališką, o ne amerikietišką Vogue, kadangi skirtumas tarp Europos ir JAV čia pakankamai ryškus. Tiek ant podiumo, tiek žurnaluose, JAV, kaip minėjau, vis dar yra arčiau komercinės pusės. Tiesa, panašu, kad neilgam. Senasis žemynas įkvepia visą pasaulį kovoti su nusistovėjusiais mados stereotipais. Na, o pati tikiuosi, kad stereotipas, jog mados fotografija negali būti laikoma meno rūšimi, jau nugalėtas.