Pirmiausia, Bolderaja šių dienų latviui yra plačiai nusidriekęs buvęs Tarybų Sąjungos darbininkų rajonas pačiame Rygos pakrašty. Dėl palankios geografinės padėties (prie pat Dauguvos žiočių) menantis itin senus laikus, tačiau šiuo metu tai atokus, pilkai betoninis, tankiai gyvenamas miesto rajonas.

Maždaug nuo praeito amžiaus 9 deš. Bolderajos pavadinimas buvo romantizuotas ir tapo savotišku latvių Eldoradu. Žymiausias latvių XX a. pab. avangardinis menininkas Hardijas Ledinis kartu su NSRD[1] pradėjo rengti legenda virtusius žygius geležinkelio bėgiais į Bolderają. Pirmasis kilo spontaniškai, tačiau vėliau buvo kartojama, įgavo rituališkų elementų, gimė žygių himnas (žr. toliau vertimą). Ir taip kartą per metus vis kitą mėnesį, kai diena keitė naktį ar naktis dieną („Tamsos dar nėra, / šviesos dar nėra, /einu aš į Bolderają“). Tamsos ir šviesos kaita buvo žygių leitmotyvas, pagrindinė sąlyga, leidžianti patirti transcendentinę būseną, Ledinio žodžiais tariant, perkelianti į kitą egzistencinę plotmę. Tai paliko ryškų pėdsaką latvių meno lauke, tapo ėjimo į kitą pasaulį simboliu.[2] Vis dėlto toliau ne apie tai.

Paskutinis nufilmuotas Ledinio žygis į Bolderają 2002 m. per Velykas

Apie tą kitą, trečiąją latvių Bolderają, įsikūrusią Rygos centre, Šaltinių gatvėje, ilgai nenorėjau viešai kalbėti, instinktyviai saugojau šią vietą, tačiau po ketverių gyvavimo metų galima. Iš tiesų tai paskatino šios vietos nominacija šių metų Latvijos „Kilogramas kultūros“ apdovanojimui. Apie ją žinia pasklido, prasidėjo naujas Bolderajos etapas, todėl dabar galima kalbėti ir apie tai, kas buvo.

Taigi, kas yra Bolderaja jos įkūrėjams, meno pasaulio atstovams – Didziui Kalniniui ir Lyvai Rutmanei? Eksperimentinė laboratorija, įrodymas, kad savo vietą gali atidaryti bet kas, tereikia patikėti savimi ir idėja. Tai Didziui atrodo tikrai svarbu, nes bekalbant pakartojo ne kartą, tik čia turiu pridurti, kad jis pats nėra „bet kas“, o intelektualus žmogus, apie knygas ir idėjas galintis kalbėti valandų valandas.

Mintis atidaryti Bolderają jos įkūrėjų galvose brendo apie metus, bet nusprendus imtis veiksmų, viskas vyko greitai – pirmas skelbimas, kurį rado internete, apžiūrėjo ir tiko. Sakė, beveik nieko nekeitė, tik susirado daugiau baldų ir užpildė erdves knygomis. Taip balandžio pirmąją lyg juokais atvėrę duris veikia jau ketverius metus.

Nuotr. aut. Ernesta Kazakėnaitė

Nuotr. aut. Ernesta Kazakėnaitė

Paklausti, kodėl pasirinko tokį pavadinimą, vardijo kelis aspektus, vienas jų buvo minėtas Ledinio sukurtas Bolderajos įvaizdis bei kylanti dviprasmybė. Pavadinimas rodo, kad savaime suprantamas dalykas nėra jau toks suprantamas. Pavyzdžiui, pasakydamas latviui, kad „Vakarā došos uz Bolderāju” („Vakare eisiu į Bolderają”), natūraliausia reakcija būtų „Ko? Vai traks!’’  („Ką? Gal trenktas!), nes grūstis valandą į Rygos pakraštį neatrodo kaip realus planas vakarui. Ir iš tiesų, begyvendama Rygoje, tokios reakcijos susilaukdavau neretai, nes ir nedažnas rygietis žinojo apie šią nišinę vietą. Ji unikali. Epitetas drąsus, bet tai tiesa. Dar nieko panašaus nesu mačiusi ir jautusi. Įvilkti ją į tipinį rūbą ir pasakyti, kad tai yra knygynas ar baras, būtų netikslu; laboratorija, kaip ir sakė Didzis, su daug knygų tiktų labiausiai. Tai vieta, kurioje gali bendrauti, aštrinti skaitymo įgūdžius ar eksperimentuoti su savo pojūčiais.

Lietuvoje taip pat yra keletas nišinių knygynų, kaip Juodas šuo ar Mint Vinetu Vilniuje, Six chairs books Kaune, tačiau Bolderaja nuo jų skiriasi gerokai. Sunku tiksliai ir trumpai įvardyti kuo, tačiau Bolderajos leitmotyvas yra eksperimentas ir humoras, be to, ji yra labiau baras nei mano minėtieji Lietuvoje, veikiantis šešias dienas per savaitę ir duris atveriantis tik nuo 17 val., o užveriantis – kaip pasitaiko, bet dažniausiai jau gerokai po vidurnakčio. Be to, neprekiauja knygomis internetu ir pradžioje apskritai nebuvo juo pasiekiami, tik senu lėtu būdu – skambučiu ar sutarimu jau vietoje. Vis dėlto Bolderaja globalėja ir ją jau galima sekti. Kitas svarbus skiriamasis bruožas yra tai, kad nei Didzis, nei Lyva nėra filologai, jie į knygas žiūri kiek kitaip, todėl Bolderajos knygų rinktinė galėtų dominti filologus, nes tikiu, kad rastų ką gero naujo.

Nuotr. aut. Anna Rutmane

Nuotr. aut. Anna Rutmane

Vis dėlto Bolderaja tikrai nėra tik vieta, kur parduoda knygas, joje vyksta daug renginių. Priešingai nei minėtuose lietuvių nišiniuose knygynuose, įprastai jie yra eksperimentiniai: koncertai, parodos, knygų pristatymai, performansai ir kt. Jų Bolderajoje netrūksta, tačiau visi turi ganėtinai aiškią liniją, kai nesupranti, ar tai daroma juokais, ar rimtai. Būtent kažkas per vidurį, buvimas „tarp“, yra Bolderajos ideologija: ji kažkur tarp meno institucijų ir barų, tarp profesionalaus meno ir naivizmo. Paklaustas, kaip renginiai atkeliauja iki Bolderajos, Didzis sako, kad patys. Iš pradžių daugiausia rengė draugai (kelias savo parodas joje eksponavo ir šeimininkai), vėliau priėmė visus norinčius, tačiau Bolderaja bręsta ir tampa išrankesnė. Būsimi renginiai turi rezonuoti su Bolderajos idėja ir savyje turėti humoro. Iš visų paminėtų renginių formų Didzis svarbiausia laiko knygų pristatymus, kurie vyksta tiek latvių, tiek rusų kalba. Stengiasi išlaikyti tarp jų pusiausvyrą, vėlgi, būti „tarp“ išskirtinai latviškų ir rusiškų erdvių. Jam tai svarbu, nes sociolingvistinis pasiskirstymas Latvijoje, ypač Rygoje, opus klausimas, bendruomenės susiskaldžiusios ir komunikacija vyksta vangiai. Tačiau knygos Bolderajoje jas vienija.

Apskritai apie knygas Bolderajoje būtų galima kalbėti daug. Tai pagrindinis Didzio užsiėmimas – ieškoti ir siųstis nenuobodžias, skandalingas ar legendomis virtusias knygas iš pasaulio. Daugiausia anglų, kiek mažiau rusų ar latvių, bei viena kita kitomis kalbomis, pvz., kažkada buvo ir Parulskio „Trys sekundės dangaus“. Per šiuos metus susiformavo specifinė Bolderajos kolekcija, kuri, tiesa, nuolat keičiasi ir pildosi, nes dauguma knygų joje yra vienetiniai egzemplioriai. Temos įvairios, bet daugiausia susijusios su kultūros teorija, meno kritika, filosofija, taip pat eksperimentinė ir grožinė literatūra. Čia nerastumėte tipinių veikalų ar bestselerių, nebent vieną kitą, savaip padrebinusį pasaulio tvarką. Neprekiauja ir knygomis, kurių vertė yra tik originali forma, Didzis sakė, kad knyga, net ir eksperimentinė, turi būti vertinga dėl turinio, o ne formos. Bolderaja savo ateitį sieja su knygomis, netgi svajoja išleisti keletą eksperimentinių leidinių tiek parašytų Latvijoje, tiek užsienyje. Sakė, kad jei pavyktų išleisti Mihailo Sebastiano For two thousand years ar Janės Bowles Two Serious Ladies vertimus į latvių kalbą manytų, kad gyvenime kažko pasiekė.

Nuotr. aut. Anna Rutmane

Nuotr. aut. Anna Rutmane

Paklaustas, kas labiausiai Bolderajoje nepatinka, Didzis nedvejodamas atsakė – barmeno vaidmuo, kuris neretai yra rutiniškas. Tačiau čia pat pridūrė, kad net ir tokia rutina bei „tuščias“ laikas Bolderajoje jam yra malonu, o neapsilankęs joje bent dieną jaučia, kad kažko trūksta. Pasakojo, kad jam patinka kasdien išgyventi tarsi mažą gyvenimą, ciklą, kai iš pradžių, gana meditaciškai, būna vienas, tuomet po truputį renkasi žmonės, šurmulys vis intensyvėja, vos spėja suktis, bet galiausiai ima rimti ir vėl lieka vienas.

Pats namelis, kuriame įsikūrusi Bolderaja, neturi kažkokių skiriamųjų bruožų, labai lengva pirmą kartą einant tiesiog nepastebėti. Pilkas, apsilaupęs, kaip negyvenamas namas. Buvo laikas, kai atpažindavo jį iš kabančio Tinkio Vinkio, kurį Didzis rado niekam nereikalingą besimėtantį eidamas į parduotuvę. Nuo to laiko jis – praeities liudytojas – tapo savotišku Bolderajos simboliu. Šis Didzio ir Tinkio Vinkio leitmotyvas vėliau pasirodė ir Aleponijoje ant sienos, kitame latvių bare, atidarytame po Bolderajos. Didzis pasakojo, jog manė, kad įkūrus Bolderają tokių vietų pasipils kaip grybų po lietaus, jo ėmė teirautis, prašyti patarimų, kuris jų negailėjo, juk vieną dieną svajoja parašyti knygą apie tai, kaip iš nieko atidaryti alternatyvią vietą, nes tai paprasčiau, nei gali pasirodyti. Tačiau vietų neatsirado, o ir tos, kurios įsikūrė, gana greit idėją nustumdavo į šoną siekdamos pasipelnyti. Pasak Didzio, pelno siekis negali būti pirmame plane, idėja yra variklis. Ir iš tiesų, pažiūrėjus į Didzį matyti, kad jis tuo gyvena. Greičiausiai todėl Didzio ir Lyvos Bolderaja yra dabartinis latvių fenomenas, buriantis intelektualesnę lengvos bohemos pasiilgusią publiką, kaip kažkada Rygoje buvo žymioji „Kaza“[3], nes žmonės instinktyviai jaučia, kai tai yra tikra.

Nuotr. aut. Anna Rutmane

Nuotr. aut. Anna Rutmane

P. S. Didžiąją teksto dalį parašiau vieną kovo antradienį Bolderajoje. Per tą laiką joje žmonių vis daugėjo, kažkas atėjo atsiimti parodos, kažkas tarėsi dėl būsimos, kažkam jau devintą Didzis turėjo iškviesti taksi, rūpestingai palydėjo, pasiklausė, ar tikrai turės kaip susimokėti už kelią, kažkas atėjo ir pranešė, kad gretima gatvė uždaryta policijos, pilna gaisrinių, čia pat kitas pakomentavo, kad atėjo pasaulio pabaiga, tai išsirutuliojo į konspiracijos teorijų aptarimą, žmonės pradėjo skirstytis, Didzis atidarė nelegalią virtuvėlę, pašildė draugui maisto, likom vos keliese, su Didziu kalbėjom apie knygas ir teologiją, galiausiai nusipirkau Chris Kraus „I love Dick“ ir išėjau gerokai po vidurnakčio. Lyg ir nieko ypatingo.

NSRD

Bolderajos geležinkelio bliuzas

Albume pavadinimu „14. Gaismas vēl nav“

Tamsos dar nėra,
šviesos dar nėra,
einu aš į Bolderają

Naktis jau praėjo
diena dar miega
einu aš į Bolderają

mėnulis eina kartu
nudils ir vienas
einu aš į Bolderają

bėgis eina kartu
surūdys ir vienas
einu aš į Bolderają

vėjas kažką pučia
negirdžiu ką
einu aš į Bolderają

ausin man lyja
lietus su juo
einu aš į Bolderają

burnai baisu
sako tegu pats
einu aš į Bolderają

burnos neturiu
kelias švilpauja pats
einu aš į Bolderają

apačioje kažkas šaukia
ei kas tu toks
eina vienas pats į Bolderają

einu ir nežinau
galbūt niekas
tas kuris eina į Bolderają

Einu einu einu į Bolderają

Įrašas, sukurtas pagal šios dainos žodžius:

NSRD

Namas Bolderajoje

Į Bolderają einu aš
Į Bolderają einu aš
Į Bolderają einu aš
Į svetimą Bolderają

Į Bolderają einu svetimas
Į Bolderają einu svetimas
Į Bolderają einu svetimas
Ten statyti noriu namą

Ten tokio namo noriu aš
Ten tokio namo noriu aš
Ten tokio namo noriu aš
Be durų ir be sienų

Pats statysiu tą namą aš
Pats statysiu tą namą aš
Pats statysiu tą namą aš
Iš snarglių ir iš seilių

Tas namas bus iš dulkių
Tas namas bus iš dulkių
Tas namas bus iš dulkių
Iš pelenų ir iš rūdžių

Tas namas bus iš skylių
Tas namas bus iš skylių
Tas namas bus iš skylių
Iš juodumos ir iš tamsos

Sau tokio namo noriu aš
Sau tokio namo noriu aš
Sau tokio namo noriu aš
Kad nematytų mano namo

Ten parduosiu aš bilietus
Ten parduosiu aš bilietus
Ten parduosiu aš bilietus
Į kitą Bolderają

[1] “Nebijušu Sajūtu restaurācijas darbnīca” (‘Nebuvusių pojūčių restauracinė dirbtuvė’) – tai Hardijo Ledinio ir Jurio Boiko įkurta latvių eksperimentinės muzikos grupė, aktyviai veikusi 1982–1989 m.

[2] Internete galima rasti daug tiek vaizdinės, tiek žodinės informacijos apie Ledinį ir jo žygius į Bolderają. Jo įtaką ir indėlį į latvių meno pasaulį puikiai atspindi tai, kad 2015 m. Latvijoje buvo paskelbti Ledinio metais. Labiausiai su Bolderaja susijusį NSRD muzikos albumą “Bolderājas stils” (‘Bolderajos stiliusʼ, 1982) galima perklausyti ČIA.

[3] „Kaza“(‘Ožkaʼ) neoficialus kavinės „Sputnik“ pavadinimas, kurioje nuo XX a. 7 deš. Rygoje būriavosi kūrybingi rygiečiai. Šiemet apie šią vietą ir jos lankytojus pristatytas filmas „Kaza kāpa debesīs“.