Kai britų pokalbių laidų vedėjas Johnas Oliveris komentuoja užsienio politikos naujienas, šalia jo (ekrane) pasirodo paveiksliukas su žemėlapiu, kur pažymėta ne ta šalis, kuri aptarinėjama, o kokia nors kita, esanti netoliese. Tada vedėjas sako: „ši šalis tiek mažai mums rūpi, kad jūs nepastebėjote, jog ekrane pažymėta visai ne ji, o kita šalis“. Ukraina, ko gero, yra viena iš tų šalių, apie kurią ne tik amerikiečiai, o bet ir vokiečiai iki praeitų metų žinojo labai mažai. Kai kurie eiliniai vokiečiai iš tiesų stebėjosi Ukrainos karo pradžia, nes pirmąsyk sužinojo, kad Ukraina – tai ne Rusijos dalis.

Mums, lietuviams, Ukraina yra nelyginamai artimesnė. Su Ukraina Lietuvą sieja glaudūs kultūriniai ryšiai ir būtent šie ryšiai yra viena iš konflikto priežasčių. Jei filosofas Stasys Šalkauskis apie Lietuvą sakė, kad joje susitinka dviejų civilizacijos – Vakarų ir Rytų – pradai, kurie Lietuvoje suderinami, tai Ukraina parodo, kiek mūsiškoji pradų dermė yra paviršutinė, kaip tikroji Rytų-Vakarų sandūra skleidžiasi konflikto pavidalu – juk Vilnius yra ne kas kita, kaip Lvovas.

Kuo skiriasi Lvovas ir Doneckas? Doneckas priklauso Rusios krikščionių ortodoksų (stačiatikių) kultūros arealui, o Lvovas – graikų apeigų katalikų (unitų) arealui. Vilniuje pradų susidūrimas neįvyksta, nes čionykščiai ortodoksai priklauso tai pačiai kultūrai, kaip ir Ukrainos graikų apeigų katalikai.

Anarchy in the UKR, aut. Denis Vėjas

Anarchy in the UKR, aut. Denis Vėjas

LDK kultūros metamorfozės

Pastarąjį tūkstantmetį Vakarų ir Rytų Europa turėjo labai skirtingą kultūrinę patirtį. Į islamo invaziją Vakarai atsakė reconquista, į Katalikų Bažnyčios krizę atsakė reformacija ir kontrreformacija, po kurių radosi Apšvieta. Lietuvą pasiekė ne tik reformacijos (Mažvydas, Radvilos, Kulvietis, Donelaitis…) ir kontrreformacijos (Jėzuitų ordinas, Vilniaus Universitetas ir t.t..) bangos, bet ir vadinamųjų „Rytų krikščionių“ – ortodoksų, sentikių ir kt. – realijos.

Rytuose tūkstantmetį nužymėjo konfrontacija su islamu ir katalikybe. Konfrontacija su katalikais prasidėjo nuo kryžiaus žygių, tačiau jau XV a. musulmonai dominavo beveik visuose ortodoksų kraštuose – Bizantijos imperiją užkariavo tiurkai osmanai, Maskva nešė Aukso Ordos jungą. Tik nedidelė dalis Vakarų Rusios ortodoksų buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karūnos globoje. Todėl politologas Samuelis P. Huntingtonas Rytų Europos krikščioniškas civilizacijas (graikų, rumunų, rusų ir kt.), išskyrus buvusias LDK ir Lenkijos valdose (Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija ir kt.) priskiria vienai krikščionių ortodoksų-islamo civilizacijai, o Vakarų Europos krikščionis – Vakarų krikščionybės civilizacijai (protestantų ir katalikų).

Kertinis civilizacinės reikšmės įvykis Ukrainai, kuriame galima įžvelgti šiandienos konflikto ištakas, buvo Bresto (Brastos) unija. Bresto unija keliems šimtmečiams išplėšė LDK krikščionis iš krikščionių ortodoksų-islamo civilizacijos ir prijungė juos prie Vakarų krikščioniškosios civilizacijos.

Bresto unija

Kai 1453 m. Osmanų imperija užkariavo Konstantinopolį, LDK ortodoksai faktiškai neteko bažnytinės valdžios. Kijevo metropolija, kuriai priklausė ir Vilnius, buvo pavaldi Konstantinopolio patriarchui, o musulmonų valdžioje atsidūrusi Bažnyčios dalis turėjo sunkiai kovoti už savo išlikimą apskritai, todėl menkai rūpinosi tolimesnių teritorijų likimu. Lietuvos Bažnyčioje buvo anarchija, kurią pagilino pasauliečių Lietuvos Stačiatikių Brolijos įkūrimas, siekusios didesnės pasauliečių įtakos Bažnyčioje. Ortodoksų vyskupų akys nukrypo į Romą, kur po 1545-1563 Tridento bažnytinio susirinkimo buvo gerokai sugriežtinta bažnytinė disciplina, nubrėžtos aiškios ribos tarp pasauliečių ir dvasininkų ir įtvirtinta pastarųjų valdžia.

Du ortodoksų vyskupai – Kirilas Terleckis ir Hipatijus Pocius (len. Hipacy Pociej) – pasiūlė planą grąžinti bažnytinę tvarką per sąjungą su Romos popiežiumi. Pasak sumanymo, LDK žemių ortodoksų vyskupai turėjo pereiti iš pavaldumo Konstantinopolio jurisdikcijai į Romos jurisdikciją, o dogminiai katalikų ir ortodoksų skirtumai būtų svarstomi vėliau. Tačiau Romos popiežius 1595 m. pasirašė uniją tik su sąlyga, kad prisijungiantieji, pasitikėdami popiežiaus Bažnyčia, pripažins Romos Bažnyčios dogmų teisingumą. Prisijungiantiems ortodoksams tik leista išsaugoti savo iš graikiškos tradicijos kilusias slaviškas bažnytines apeigas bei drausmę (vedusius kunigus ir kt.), todėl jie buvo pavadinti „graikų apeigų katalikais“.

Ne visi LDK ortodoksai sutiko su unija. Konstantinopolio egzarchas Nikiforas, du Vakarų Ukrainos vyskupai ir kunigaikštis Konstantinas Ostragiškis (žymiojo etmono Konstantino Ostragiškio sūnus) paskelbė lieką ištikimi Konstantinopolio patriarchatui ir ortodoksų tikėjimui ir atsisakė dalyvauti 1596 m. Brastoje (Breste) vykusiame unijos patvirtinime. Kadangi po Brastos nutarimų formaliai Lietuvoje Ortodoksų Bažnyčios egzistavimas buvo panaikintas, o visas turtas perduotas Katalikų Bažnyčiai, prasidėjo religinės kovos ir net karai, kurių atgarsius regime ir šiandienos Ukrainoje. Tai, ką vadiname Vidurio ir Rytų Ukraina, kultūriškai susiformavo po to, kai po Bogdano Chmielnickio sukilimo šios žemės prisijungė prie Rusijos.

Iki pat Brastos unijos LDK slavų žemių gyventojai ir ortodoksai jautėsi integralia LDK (vėliau – Abiejų Tautų Respublikos) visuomenės dalimi. Būti „rusu“, t.y. Rusios žemių gyventoju, buvo tolygu būti LDK piliečiu. Juk Kijevo ortodoksų vyskupu oficialus titulas buvo „Kijevo ir Visos Rusios metropolitas“, o karaliaus Žygimanto III Vazos vienas iš titulų buvo „rusų didysis kunigaikštis“. Turėta omenyje, žinoma, ne Maskva, ir ne šiandienos Rusija, o dar Algirdo laikais integruotos slavų ortodoksų žemės. Ilgą laiką Maskva ir LDK varžėsi dėl „rusų žemių“ globėjo titulo, tačiau unija apsprendė šį klausimą – pirmą kartą ortodoksai ėmė žiūrėti į Maskvą kaip į potencialią savo teisių globėją.

Anarchy in the UKR, aut. Denis Vėjas

Anarchy in the UKR, aut. Denis Vėjas

Maskva kaip nauja LDK rusų tapatybės šerdis

Iki unijos LDK ortodoksų santykiai su Maskva buvo prasti. Po to, kai 1448 m. Maskvos metropolijos Ortodoksų Bažnyčia vienašališkai pasiskelbė esanti nepriklausoma nuo Konstantinopolio patriarchato, LDK ortodoksai, pavaldūs Konstantinopoliui, buvo nutraukę su maskviečiais eucharistinį bendravimą. Daugybė Lietuvos ortodoksų, vedami ortodokso, didžiojo etmono Konstantino Ostragiškio kovojo su maskviečiais LDK-Rusijos karuose. Tačiau po unijos prasidėję ortodoksų persekiojimai atvėrė naują perspektyvą į Maskvą – nepaisant tautinių ar pilietinių nesutarimų, maskviečiai buvo to paties tikėjimo (nuo 1589 m. buvo pilnai sureguliuoti kanoniniai Maskvos Bažnyčios klausimai).

Bogdanas Chmielnickis kalbėjo: „Tiesa tokia: esu mažas ir nesvarbus žmogus, bet tai Dievas man paskyrė tapti Rusios monarchu ir autokratoriumi […]. Iš nelaisvės išvaduosiu visą Rusios tautą. Jei anksčiau kovojau žalingai, už netiesą, tai nuo šiol kovosiu už mūsų ortodoksišką tikėjimą“. Ortodoksai LDK žemėse pasijunta svetimi. Negana to, jie pasijunta nelaisvėje. Santykius dar bandyta sureguliuoti, unitų metropolitas Juozapas Rūtietis tausojo projektą sukurti bendrą graikų apeigų katalikų ir LDK ortodoksų Kijevo patriarchatą, tačiau disintegracijos proceso sustabdyti nepavyko ir 1688 m. visi ortodoksai, kurie po Chmielnickio sukilimo dar buvo likę ATR valdomose žemėse, perėjo į Maskvos patriarchato globą.

Taip Ukrainoje susiformavo dvi kultūros. Viena, šalies vakaruose – Galicijoje, Užkarpatėje – yra labai artima lietuviškajai. Šie žmonės beveik niekada nebuvo Maskvos valdžioje – buvusios Lenkijos ir Lietuvos sudėtyje, po ATR padalijimo šios žemės atiteko austrovengrijai. Tik 1944 m. šios žemės atiteko TSRS.

Priešingai, Rytų Ukraina beveik visada buvo Rusijos. Bogdano Chmielnickio sukilimo tikslas nebuvo prisijungti prie Rusijos – jis svarstė galimybę netgi jungtis prie Osmanų imperijos (norėčiau į tai atkreipti dėmesį civilizacijos temos kontekste) – bet prisijungimas buvo neišvengiamas. Tai reiškė, kad kaip Vakarų Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos Rytų Bažnyčios tapo Europos kultūros dalimi, taip Rytų Ukraina – Rusijos.

Kaip Rytai patyrė rusifikaciją, taip Vakarai – polonizaciją. Tačiau net lenkų kultūroje ukrainiečiai jautėsi išskirti – jie buvo unitai, o lenkai – Romos katalikai. Nors tai ir kėlė papildomų sunkumų, tokių kaip graikų apeigų katalikų diskriminacija, jų apeigų latinizacija ir kt., bet Rytuose ukrainiečiai turėjo visišką apeiginę vienybę su rusais ir jų kultūriniai skirtumai buvo lengviau niveliuojami. Kita vertus, vakariečių dvasininkai turėjo galimybę gauti išsilavinimą geriausiuose katalikų universitetuose ir perimti Vakarų kultūrą, todėl, kaip ir Lietuvos Romos katalikų atveju, vaidino svarbų vaidmenį tautiniame atgimime.

Rytų katalikybės dvasia ir Vilnius

Kas yra graikų apeigų katalikybės dvasia? Tai baroko stiliaus Lvovo šv. Jurgio soboras, kurio įėjimas papuoštas dviem skulptūromis – tiara pasipuošusio popiežiaus, viena ranka laiminančio, kita ranka laikančio trijų lygių kryžių, ir graikų apeigų patriarcho, laikančio atverstą Evangeliją ir savo pastoralą – alegoriškai vaizduojančiomis Rytų ir Vakarų vienybę. Viduje greičiausiai išgirsim klasikinę vakarietišką polifoniją ir išvysim baroku apvilktas kanonines bažnyčios struktūras. Polifonija, žinoma, sutrikdytų nebent graiką ar serbą, nes pačioje Rusijoje senasis ortodoksų giedojimas sienai nebenaudojamas. Barokas visus ortodoksus galėtų stipriai sutrikdyti, ypač tokį rusą, kuris niekada nebuvo Vilniuje.

Šiuolaikinė Vilniaus ir Lietuvos ortodoksų metropolija (dabar – tiesiog vyskupija) gyvuoti pradėjo 1839 m., kai Vilniaus graikų apeigų katalikų metropolitas Juozapas Semaška, kartu su 111 kunigų ir 1 mln. 600 tūkst. tikinčiųjų priėmė ortodoksų tikėjimą ir prisijungė prie Maskvos patriarchato. Žinoma, Lietuvos metropolija egzistavo ir seniau, XIV a. ji buvo įkurta Naugarduke Gedimino prašymu, tačiau netrukus prijungta prie Kijevo metropolijos. O ta vyskupija ir ta vyskupiškoji katedra, kurią turime šiandien, atkeliavo iš unitiškos tradicijos.

Juozapas Semaška netruko pastebėti, kad net ir buvusiųjų LDK žemių ortodoksai yra gerokai vakarietiškesni nei Rusijos, kuriuos prievarta „suvakarietinti“ bandė Petras I. Lietuvos, vakarinių Baltarusijos ir Ukrainos žemių ortodoksai lankė katalikiškas tikybos pamokas, kalbėjo lenkiškai, kartu su unitais lankydavosi katalikų Mišiose, nesilaikė rusų papročių. Ortodoksų cerkvės buvo statomos pagal katalikiškos architektūros madas. Panašu, kad ir vietiniai ortodoksų kunigai neaugino barzdų ir plaukų, kaip kad darė rusai.

Būtent Juozapas Semaška ir generalgubernatorius Michailas Murovjovas įdėjo daugiausia pastangų tam, kad Vilniaus metropolijos ortodoksai susilietų su rusų kultūra. Bet šis susiliejimas galutinai niekada taip ir neįvyko, apie ką liudija organiškas vietinių ortodoksų įsiliejimas į Lietuvos tarpukario visuomenę ir Lenkijos Autokefalinės Bažnyčios įkūrimas tarpukario Lenkijoje. Lietuva neturi ortodoksų, kurie turėtų nenutrūkstamos tradicijos ryšį su Bogdano Chmielnickio sukurta (paskatinta) Rytų Ukrainos kultūra.

Ukrainos unitų, kaip ir Lietuvos ortodoksų, kultūra iš esmės yra Vakarų krikščionių kultūra, kurią sąlyginai galima pavadinti katalikiška su protestantizmo elementais (tiesą pasakius, manau, kad Ukrainos unitai yra katalikiškesni šiuo atžvilgiu už daugelį Vakarų Europos katalikų). Nors „rusų pasaulio“ įtaka turi savo poveikį, tipinis integruotas Lietuvos ortodoksas savo santykį su Lietuvos valstybe suvokia dviejų kalavijų principo ir pilietiškos tapatybes prasme. Jų pasaulėjauta, santykis su apeigingumu yra „nerusiški“ (Maskvos ortodoksų kultūros prasme) – jiems svetimas būtų XIX a. Polocko metropolito Smaragdo požiūris, kad ortodoksų kunigų barzdos yra „vienas iš įtikinamiausių ortodoksijos tikrumo požymių“, ne kiekvienas apskritai jaučia politinės tapatybės ryšį su Maskva. Dažnas Lietuvos ortodoksų dvasininkas savo išvaizda labiau primena Vakarų Ukrainos unitų kunigą, nei savo kolegą Rusijoje. Žinoma, Putino propagandai veikiant, situacija ilgainiui gali labai stipriai pasikeisti, ypač jei papūs nepalankūs politiniai vėjai, kaip Brastos unijos atveju. Bet iš Lietuvos grįžkime į Ukrainą.

Bandžiau brėžti analogiją tarp Lietuvos ortodoksų kultūros, kuri yra Juozapo Semaškos rusifikuotos unitų kultūros tradicijos perėmėja, ir Vakarų Ukrainos kultūros, kuri rusifikuota gerokai trumpiau – sovietmečiu. Visgi, yra priežastis, kodėl nei vienos iš jų (juo labiau – lietuvių katalikų kultūros) negalima vadinti „pradų derme“ – susidūrusios su tikruoju Rytų pradu, su tikra Rusijos kultūra, jos bemat patenka į konfliktą. Atvažiavę į Lietuvą rusai ima aiškinti, kad vietiniai „sukatalikiškėję“, o į Vakarų Ukrainą – kad polonizuoti. Tame yra dalis tiesos – Vakarų Ukrainos kultūra gali būti apibūdinta kaip latinizuota ir polonizuota, bet siekusi emancipacijos; tačiau jos esminis skirtumas nuo Rytų Ukrainos kultūros yra tas, kad Rytų Ukraina niekada nebuvo pasiekusi tokio tautinės savimonės lygio, kokį pasiekė Vakarų.

Anarchy in the UKR, aut. Denis Vėjas

Anarchy in the UKR, aut. Denis Vėjas

Rytų Ukraina ir ukrainietiškumas

Vienas Ukrainos konflikto keliamų klausimų yra šis – kas yra tauta? Lietuviams šis klausimas buvo gerokai lengvesnis – mūsų protestantai, nors ir buvo lietuvybės skleidimo pirmose gretose, niekada nebuvo tokie gausūs, kaip Ukrainos ortodoksai ar unitai (nei populiacijos nuošimčio, nei, juo labiau, absoliučia prasme), be to, jiems niekada (su reta išimtimi) neteko atsidurti imperialistų pusėje. Skirtingo tikėjimo lietuvius lengvai sujungė bendra kalba. Galų gale, mūsų valstybė – maža, vien Vakarų Ukraina pati yra 2-3 kartus didesnę už Lietuvą, todėl joje nėra tokių didelių kontrastų, kaip Ukrainoje.

Ukraina, ypač po sovietinių tremčių, badmečių ir rusifikacijos (daug intensyvesnės ir ilgesnės, nei Lietuvoje), gavo visai kitokį palikimą. Net graikų apeigų katalikų Bažnyčia sovietmečiu buvo uždrausta, o jos parapijos prijungtos prie Rusijos Ortodoksų Bažnyčios. Todėl šiandien Rytų Ukrainoje galima sutikti žmonių, kurie iki trečios kartos turėjo giminėje vien ukrainiečius, bet kalba tik rusiškai, priklauso Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai ir tapatina save su Rusija (ar etiška tokiems piliečiams įrodinėti, kad jie – ukrainiečiai?).

Du nepriklausomos Ukrainos kraštutinumai – ultranacionalistiškai nusiteikę Vakarų unitai, nebemokantys rusų kalbos ir prorusiškai nusiteikę rytiečiai, nebemokantys ukrainiečių – pagimdė visą spektrą religinės schizofrenijos. Maskvos patriarchato tikintieji, kartais kalbantys tik rusiškai arba suržiku, palaikantys nepriklausomą Ukrainą (galbūt – ir eurointegracijos kelią), bet liekantys patriarchate dėl jo ortodoksinio kanoniškumo, nekanoninio Kijevo patriarchato tikintieji, kurie, iš esmės, nori būti unitiškosios kultūros dalimi, bet nori išsaugoti ortodoksų tikėjimą, todėl imasi protesto prieš Bažnyčią, krūvos į jokios apaštališkos tradicijos rėmus netelpančių pseudobažnytinių tautinių bendruomenių ir t.t… Pavadinimas „graikų apeigų katalikai“ turėtų reikšti, kad tai katalikai (t.y. žmonės vienybėje su Roma), tačiau graikų apeigų (t.y. tų pačių tradicijų, kultūros, drausmės, kaip ir ortodoksai žmonės). Rytų ir Vakarų dermė. Tačiau tikroji praktika rodo, kad ten dominuoja Vakarų pradas – tokios šventės kaip Corpus Christi išduoda, kad tai Bažnyčia, kuri iki II Vatikano susirinkimo menkai skyrėsi nuo Vakarų katalikų, tačiau po susirinkimo ėmė sparčiai išoriškai mėgdžioti ortodoksus.

Kultūra ir religija

Putino propagandistai sumaniai išnaudojo šį kultūrinį konfliktą savo politinei įtakai didinti. Rusų pasaulio (russkij mir) koncepcija yra ne kas kita, kaip civilizacinių skirtumų išnaudojimas politinei hegemonijai. XIX a. Aleksandras Ostrovskis yra apibūdinęs šią koncepciją kaip „krikščionių ortodoksų bendruomenę, gyvenančią tikėjimo, apeigų ir papročių vienybėje“ – sugrįžimas prie jos yra ne kas kita, kaip grįžimas prie argumento, kad kunigų barzdos yra ortodoksų tikėjimo teisingumo įrodymas. Ignoruojant faktinę ortodoksų kultūrinę įvairovę, rusiškumas tapatinamas su ortodoksiškumu.

Ukrainos praktikoje tai reiškia, kad iš žmogaus, norinčio išpažinti ortodoksų tikėjimą, reikalaujama tapti kultūriniu rusu (kitas klausimas, kiek to Maskvos reikalavimo realiai paisoma). Bet kokia simpatija Vakarų kultūrai suvokiama kaip erezija, nes pati Vakarų kultūra suvokiama kaip viena didelė erezija – Vakarų religija tapatinama su Vakarų kultūra.

Tai – tipinis krikščionių ortodoksų-islamo civilizacijos požiūris į Vakarus. Irano musulmonui taip pat neaišku, kaip tokioje pasileidusioje kultūroje, kaip Vakarų, gali būti skaisčių žmonių, nes kultūrą jis tapatina su tų žmonių išpažįstama religija. Taip yra todėl, kad ortodoksų-islamo kultūra nepažįsta nei reformacijos, nei (beveik) Apšvietos.

Europoje tarpusavyje besipjovę katalikai ir protestantai galų gale sutarė, kad religiniai karai negali tęstis iki visiško susinaikinimo ir ėmė formuotis pilietinė Europos tapatybė. Vokietį protestantą, vokietį kataliką ir Vokietijos žydą vienija tai, kad visi jie yra Vokietijos piliečiai. Protestantizmas ir Apšvieta išstūmė religiją iš viešosios srities, taip sukurdami prielaidas šiandienos Vakarų kultūros problemoms, tačiau ir atverdami kelią daugybei kultūros laimėjimų. Savo ruožtu Mustafa Atatürkas, sekuliarizavęs Turkiją, įrodė, kad ortodoksų-islamo civilizacijos valstybės integracija į Vakarų civilizaciją yra įmanoma.

Žinoma, pačiam ortodoksų tikėjimui yra svetima radikali turinio ir formos atskirtis nureikšminant formą, būdinga protestantizmui. Tačiau, viena vertus, ortodoksų kultūra žino teoriškai reflektuotus kitų kultūrų perėmimo pavyzdžius (ortodoksinės krikščionybės įsitvirtinimas helenistinėje kultūroje, slavų, rumunų, kinų, amerikiečių ir kt. kultūrose), kita vertus, akivaizdu, kad rusų ortodoksų kultūra turi ištisą sluoksnį nereflektuotų prielaidų, vargu ar kylančių iš krikščioniškojo tikėjimo. Kaip sakė teologas kun. Aleksandras Šmemanas praeito amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, „vargu ar atsitiktinumas, kad 90% ortodoksų šiandien gyvena ateistinėse, antikrikščioniškose, totalitarinėse valstybėse“. Niekur Evangelijoje Kristus nemoko imperializmo ar išnaudojimo, priešingai, daugybė Šventojo Rašto vietų kalba apie pagalbą skurstantiesiems, tačiau daugelis eilinių Rusijos ortodoksų sunkiai skiria imperialistinės Rusijos reliktus ir ortodoksų tikėjimą.

Taikliu ortodoksų aktyvisto, politologo ir religijotyrininko Andriejaus Zubovo pastebėjimu, Rusija – vienintelė Europos imperialistinė valstybė, nepatyrusi dekolonizacijos. Rusijos imperijos griūtį sulaikė Tarybų Sąjungos įkūrimas, o Tarybos Sąjungos visišką išardymą sulaikė Čėčėnijos karas ir Putino Rusijos iškilimas. Putino Rusija save tapatina su imperiniu ir sovietiniu palikimu. Tatarstane šiandien gyvena daugiau (ar bent jau panašiai) totorių, nei Lietuvoje – lietuvių, tačiau totoriai gali tik pasvajoti, kad musulmonų religinės šventės jų krašte būtų nedarbo dienos, ir kad kiekvienoje parduotuvėje gulėtų halal produkcija.

Anarchy in the UKR, aut. Denis Vėjas

Anarchy in the UKR, aut. Denis Vėjas

Ukrainiečių likimas

Būtų per daug paprasta pasakyti, kad Ukrainos ortodoksams reikalingas savas Mustafa Atatürkas, kuris sužadintų tautos savimonę ir imtų vykdyti apšvietą. Pirmiausia, tokiu Atatürku 90-aisiais jau bandė tapti Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios vadovas metropolitas Filaretas Denisenko, tačiau kelyje padarė daug klaidų ir buvo atskirtas nuo Bažnyčios (nepadėjo nei apeliacijos Konstantinopolio patriarchui). Atatürkas buvo pasaulietis ir jei jis būtų buvęs Osmanų imperijos vyriausiuoju muftijumi, jo turbūt lauktų dar blogesnis likimas, nei Filareto.

Antra, modernioji (vėlyvosios modernybės) Vakarų kultūra, akivaizdu, turi daugybę savų problemų, kurios taptų ir naujomis Ukrainos problemomis. Jau Martinas Buberis rašė, kad Austrovengrijos dvasia – tai „tolerancija be savitarpio supratimo“, o jos institucijos – tai tarsi negyvi golemai. Moderni sekuliarizacija – įtampų Turkijoje priežastis.

Religiniu požiūriu, Ukrainos konflikto sprendimas neįmanomas be trijų naujųjų teologijų vystymo – kultūros teologijos, tautiškumo teologijos ir išsivadavimo teologijos. Šias tris šakas kaip pamatas turėtų lydėti filosofija. Šiuo metu Rusijos Ortodoksų Bažnyčia turi labai silpną kultūros teologiją, o tautiškumo ir išsivadavimo teologija, faktiškai, neegzistuoja (nors jos pagrindai nužymėti Sergijaus Bulgakovo kūryboje). Tai būtų kontekstinės teologijos, besiremiančios tradiciniais ortodoksų teologijos šaltiniais (Šv. Raštu ir Šv. Tradicija), bet orientuotos į visuomenei aktualius klausimus ir išdėstyta visuomenei prieinama kalba.

Šiuo metu už abstrakčios, metafizinės ir archeologinės ortodoksų teologijos orientacijos slepiasi aktualiųjų klausimų ignoravimas ir tylus neveikimas imperialistinės politikos akivaizdoje. Geriausiai jį iliustruoja Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios metropolito Onufrijaus laikysena gegužės 9 dieną, kai buvo skaitomos žuvusiųjų Ukrainos kare didvyrių pavardės. Galima įsivaizduoti, kad metropolitas bijojo atsistoti, idant jo neapkaltintų ukrainiečių nacionalizmo palaikymu, nors ir nenorėjo išreikšti politinio solidarumo su Maskva. Kadangi opcijos „pranykti“ nebuvo, Ukrainos ortodoksų delegacija pasirinko variantą sėdėti ir nieko nedaryti, tokiu būdu, faktiškai, išreikšdama palaikymą Maskvai. Šis įvykis tapo akstinu daliai Maskvos patriarchato parapijų pereiti į nekanoninę Filareto bendruomenę ir parodė, kad kartais galima tik atsistoti arba likti sėdėti, bet neišeina neatsakyti į klausimą.

Priešingai Bažnyčios Tėvų raštuose aiškiai išreiškiamam šovinizmo smerkimui, Rusijos Bažnyčios hierarchai tyli, kai krikščionybė plakama į vieną mišinį su rusiškumu. Priešingai Bažnyčios Tėvų kultūros teologijai, hierarchai dažnai tyli, kai Vakarų kultūra per se skelbiama eretiška (čia, visgi, būtų negarbinga nepaminėti patriarcho Kirilo bandymo ginti Vakarų kultūros laimėjimus nuo menkinimo per jo kalėdinę TV laidą). Privačios nuosavybės, socialinio neteisingumo ir korupcijos klausimai Rusijos Bažnyčioje išstumti į periferiją, nors daugiau nei dešimtadalis Rusijos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Taip, greičiausiai, yra todėl, kad pradėjus reflektuoti šias problemas Maskvos patriarchatą ištiktų Konstantinopolio likimas – tektų išardyt visą administracinę mašiną ir suteikti savivaldą daugeliui ortodoksų bendruomenių. Tačiau tai būtų svarus indėlis taikai kunigaikščio Vladimiro krikšto žemėse pasiekti.