Kai pirmą kartą rašėme Roberto Mangabeira Ungeriui, pati idėja kreiptis į garsų brazilų filosofą, didžiąją karjeros dalį praleidusį Harvarde, atrodė utopiškai. Bet juk būtent utopijos įgyvendinimas realybėje ir yra Ungerio filosofijos esmė, todėl turbūt nereikia stebėtis, jog sulaukėme itin šilto atsakymo ir nuoširdaus noro bendradarbiauti. Tekstas, kurį publikuojame, yra tik pirmasis iš Ungerio darbų, kurių vertimus ketiname pateikti ateityje. Taigi pristatome R. M. Ungerio „Laišką“.

Mielas ……. ,

Kai paprašei manęs parašyti keletą žodžių tavo perėjimo iš šeštos į septintą klasę proga ne tik tau, bet ir visai tavo klasei, pasijutau sutrikęs. Visuomet, kada tik įmanoma, mes turėtume kalbėti apie tai, kas yra svarbu ir kalbėti iš širdies. Bet kaip tai padaryti proga, kuri nėra nei privati, nei vieša ir kuri skatina diskutuoti apie asmeninę tiesą, išvengiant asmeninės patirties atskleidimo? Turbūt tiesiog būtų geriausia elgtis su tavimi kaip su stipria ir nepriklausoma dvasia, kokia tu ir esi.

Vaikystėje kiekvienas iš mūsų yra įvairių tapimo asmeniu būdų lobynas ir įsivaizduoja daugybę skirtingų gyvenimo kelių, kuriuos vėliau galės rinktis. Vienaip ar kitaip, mes negalime būti viskuo pasaulyje. Mes privalome pasirinkti kelią ir atmesti kitus kelius. Šis atmetimas, neišvengiamas mūsų tobulėjimui, taip pat ir žaloja. Rinkdamiesi, ką privalome daryti, atmetame daugybę savo žmogiškumo aspektų. Visgi, jei atsisakome jų visiškai, tampame mažiau nei pilnaverčiais žmonėmis. Mes privalome jausti judant galūnes, kurias nusikertame. Išmokti, kaip tai daryti, yra pirmas didelis darbas, tenkantis vaizduotei.

Vėliau, kai tampame suaugusiais, mes kovojame pasaulyje ir prieš jį. Nusistovi mūsų gyvenimo ir veikimo būdai. Aplink kiekvieną iš mūsų ima formuotis mumija, nuskurdinanti mūsų horizontą ir regėjimą, pritaikydama juos mūsų aplinkybėms. Mes imame mirti daugybe mažyčių mirčių. Mūsų tikslas turėtų būti mirti tik sykį. Mes galime gyventi tik išsilaisvindami iš mumijos. O išsilaisvinti galime tik atimdami iš savęs šarvus, kuriais saugomės nuo savo troškimų sudužimo bei ambicijų griūties.

Gyvenimas eina pirma gerumo, kadangi gyvastingumas yra sutelktos ir didžiadvasiškos atjautos sąlyga. Esame gramzdinami į didžią ir paslaptingą tamsą, pro kurią mūsų protai geba prasiveržti tik ties krašteliais. Sėkmės ir nesėkmės, prasidedančios nuo pat mūsų gimimo, įvykstančio atsitiktinai tam tikroje klasėje, tautoje ir bendruomenėje, formuoja tai, kas mums nutinka. Mes būtume beveik niekas, jei negalėtume kovoti prieš savojo likimo pasekmes ir pažinti save kaip nepasiduodančias ir nesulaikomas dvasias. Maištaudami prieš mūsų sumenkinimą, atliekamą sąjungos tarp atsitiktinumo ir visuomenės, mes liaujamės būti menki. Mes tampame didingi: nepajudinami, nenutildyti, nebijantys.

Mūsų kova, kuri yra mūsų didingumo sąlyga, taip pat būtų ir mūsų iškrypimo sąlyga, jei ji nebūtų transformuojama meilės. Mylėti kitą žmogų ir būti vedamam reikšmingos vizijos, formuojančios mūsų užduotis, yra du esminiai įvykiai, kuriuos gali patirti žmogus. Jie padaro mus dieviškus. Tačiau ne tik panašiais į Dievą, kuris kuria, bet ir Dievą, kuris kenčia ir miršta, kadangi per šiuos įvykius mes taip pat tampame kitų žmonių įkaitais. Žmonių, kurie gali atmesti mūsų meilę ir sugriauti mūsų darbus. Ši priklausomybė nuo kitų nėra mūsų pasmerkimas. Ji – mūsų išsigelbėjimas.

Visa tai yra priežastis džiaugtis.  Šiuo metu mudu abu esame gyvi. Bet verčiau nei aš, nei tu per daug apie tai negalvokime, nes galime pasijusti užvaldyti ir sustingdyti džiaugsmo.

Su meile,
Roberto

Vertė Vaida Kalkauskaitė