Dažnai pasigirsta apokaliptinių pareiškimų, kad menas ir menininkai tapo visiškai nereikalingi visuomenėje, kad dauguma žmonių nesidomi menu. O jei šią menininkų ir dalies mąstytojų kartojamą nuomonę kiek apverstume ir paklaustume: ar menui reikalingi žmonės, ar patys menininkai neužprogramuoja žmonių nusisukimo pasirinktu požiūriu į meną, estetiką ir kūrybą?

Šioje trumpoje esė neaptarinėsiu konkrečių meno kūrinių, palikdamas šį darbą skaitytojo vaizduotei. Teksto tikslas – pasidalinti keliais pasvarstymais apie būdingiausią meno nepopuliarumo priežastį, glūdinčią daugiau ar mažiau įsisąmonintoje, bet šiandien akivaizdžiai dominuojančioje modernistinėje menininkų laikysenoje. Taip pat nekalbėsiu ir apie šiame kontekste natūraliai iškylančią estetinio ugdymo arba saviugdos problemą, kadangi tai atskiras aspektas, neduodantis visapusiško atsakymo į klausimą, kodėl menas nepopuliarus.

José Ortega y Gassetas ir modernistinio meno esmė

Modernistinės meno filosofijos postulatus galima rasti atskleistus dar 1925 m. filosofo Ortegos  y Gasseto parašytoje esė „Meno dehumanizavimas“ – tai požiūris į meno kūrinį tik kaip į kūrinį ir nieko daugiau; meninės kūrybos sutapatinimas vien su žaidimu; iš esmės ironiškas santykis su tikrove bei pačia kūryba ir pan. Dar daugiau, anot Gasseto, modernusis menas yra menas menininkams, t. y.  menas, kurio negali suprasti paprasti žmonės, neišlavinę kitokios žvilgsnio perspektyvos ir ypatingo, dažniausiai menininkams būdingo estetinio jautrumo. Modernusis menas nėra referencinis ir tuo jis skiriasi, pavyzdžiui, nuo tradicinių paveikslų, kurių ryšiai su tikrove akivaizdūs.

Susan_Sermoneta_making_their_points_

Susan Sermoneta nuotr. „Making their points“

Apmąstydamas, kodėl moderniajam menui būtina kitokia žvilgsnio perspektyva, Gassetas pasitelkia palyginimą apie langą ir sodą. Kai žiūrime į sodą pro langą, savo žvilgsnį sufokusuojame taip, kad galėtume iškart pamatyti į sodo medžius ir gėles. Kadangi mūsų žvilgsnis sutelktas ir nukreiptas į sodą, nematome stiklo, bet žiūrime kiaurai. Kuo skaidresnis stiklas, tuo mažiau jį matome. Bet galime ir kitaip sufokusuoti savo žvilgsnį ir, nebekreipdami dėmesio į sodą, žiūrėti tik į stiklą. Taip žvelgdami matome tik fone sumišusias spalvas. Anot Gasseto, žiūrėti į stiklą ir žiūrėti į sodą yra du tarpusavyje nesuderinami dalykai, nes reikalauja skirtingo fokusavimo. Panašiai ir mene – kai daugiau dėmesio kreipiame į dalykus, kuriais menas mums kalba apie mūsų pačių gyvenimą, pvz., į Tristano ir Izoldos meilės peripetijas, su tuo tapatinamės, nebematome paties meno kūrinio. Meno kūrinys egzistuoja tik suvokiant, kad tai tėra vaizdinys, fikcija, dirbtinė konstrukcija. Kitaip sakant, svarbiausia suvokiant modernųjį meną yra stiklas, o ne sodas. Tuo remdamasis filosofas daro išvadą, kad būtent todėl modernusis menas suskaldo visuomenę į dvi grupes – pirmieji supranta šį meną, nes turi menininko prigimtį (elitas), o antrieji tokio meno nesupranta, nes neranda žmogiškosios tikrovės, su kuria galėtų lengvai tapatintis.

Ar tikrai menas ir tikrovė yra nesuderinami?

Ilgainiui meno dehumanizacija ir atsitolinimas nuo žmogiškosios tikrovės tapo dominuojančia laikysena. Tokio požiūrio į kūrybą pasekmes turbūt geriausiai perteiks trumpas anekdotas. Ar žinote, kuo skiriasi postmodernistas ir mafijozas? Mafijozas jums pateikia pasiūlymą, kurio negalėsite atsisakyti. Postmodernistas jums pateikia pasiūlymą, kurio negalėsite suprasti. Panašiai vyksta ir su visu iš moderniosios meno filosofijos kilusiu modernistiniu menu bei menininkais, šlovinančiais meno hermetiškumą meninės laisvės vardan. Viena vertus, referencinių ryšių su tikrove atsisakymas lyg ir atveria daugiau erdvės vaizduotei bei originalumui. Kita vertus, vadovaujantis tokia meno filosofija, praktikoje dažnai ryšiai su tikrove apskritai nutrūksta, bet minimalių universalių konvencijų atsisakantis menas darosi sunkiai suprantamas arba atsitiktinis. Pavyzdžiui, vienas dėstytojas prašydavo studentus per baigiamąjį estetikos egzaminą apibūdinti esą Jacksono Pollocko paveikslą, nors iš tiesų tai tebūdavo išdidinta dažais ištepliotos prijuostės nuotrauka. Spėkite, ar kas nors tai suprasdavo? Taigi nieko keisto, kad tokiu „menu“ sunku sudominti platesnius visuomenės sluoksnius.

Sukritikuoti Gasseto pasiūlytą palyginimą apie stiklą ir sodą galima pasitelkiant šiuolaikiškesnį įvaizdį. Menininkai yra tarytum programuotojai, o meninė kūryba – programavimas. Lygiai kaip esama skirtingų programavimo kalbų, taip esama ir skirtingų meninių stilių. Vis dėlto programuotojas, naudodamasis kodais, kuria sistemas, pvz., interneto svetaines, kuriomis palyginti nesudėtingai gali naudotis eiliniai vartojai. Kalbant apie interneto svetaines, kodas tampa vaizdu, kurį mato vartotojas. Panašiai ir meninė kūryba plačiąja prasme yra estetinių kodų panaudojimas atpažįstamiems vaizdiniams kurti. Modernistine meno filosofija besivadovaujantys menininkai išsiskiria tuo, kad itin daug dėmesio skiria pačiam kodui rodyti ir teigia, esą eilinis suvokėjas irgi turėtų žiūrėti ne į kodo generuojamą rezultatą, o į patį kodą – į tai, ko niekada nebuvo ir ko iš tiesų ir nėra.

Doxa.lt puslapio meninė interpretacija

Doxa.lt puslapio meninė interpretacija

Būtent todėl man atrodo, kad meno dehumanizacija yra vienas iš esminių impulsų, vedančių į stebėtiną meno sukeistėjimą ir nepopuliarumą. Grįžtant prie Gasseto palyginimo kritikos, meninė kūryba neturėtų būti laikoma nei vien sodu, į kurį žiūrime (tikrovė), nei vien stiklu, per kurį žiūrime (kodas). Geras menininkas sukuria tiek sodą, į kurį žiūrėsime, tiek stiklą, pro kurį žiūrėsime, ir taip įvardija tai, ko niekada nebuvo, tačiau visada yra. Taigi menas nėra nei vien sistema, kuria naudojamės lavindami savo vaizduotę ir emocijas, nei vien meninis kodas, suprantamas tik siauram išrinktųjų elitui.

Meno humanizacijos gairės

Prieš devyniasdešimt metų Gasseto parašyta esė padėjo geriau suprasti nereferencinio moderniojo meno išskirtinumą. Tačiau kultūroje ėmus dominuoti modernistinio meno praktikai situacija apsivertė. Šiandien susidaro įspūdis, kad referencinis menas prarado savo pozicijas ir talentingiausių menininkų nedomina. Naujasis elitinis menas, rodos, įdomus tik patiems kūrėjams ir nedidelei saujelei sekėjų. Jei norime pokyčių, akivaizdu, kad neužtenka vien skųstis meno nereikalingumu ar nepopuliarumu: kaip, tikiuosi, pavyko parodyti, nemaža dalis menininkų patys tokį atsaką užprogramuoja. Norint visuomenės ir žmonių dėmesio, pats menas turi iš naujo humanizuotis, suartėti su paprastais žmonėmis, atsikratyti hermetizuojančio elitizmo. Kitaip sakant, reikia atnaujinti, humanizuoti meno filosofiją ir praktiką.

Kaip? Magiškų receptų nėra, bet tikiuosi, kad šis tekstas paskatins apie tai diskutuoti. Galbūt išeiti iš modernistinio meno geto galėtų padėti kalbėjimas apie visų žmonių, o ne vien menininkų būsenas ir jausenas šiame pasaulyje. Kita kryptis – laikyti save ne visuomenės priešu, o vienu iš jos narių, prisidedančių prie bendrosios erdvės kūrimo ne tik per kritiką. Dažniau klausti žmonių, ko jie tikisi iš meno ir menininkų, irgi nepakenktų. Kaip ir pasigilinti, kuo be savo kvailumo, klišių ir plokštumo žmones traukia populiarioji kultūra. Juk menas nėra vien estetinis žaidimas, meno kūriniai tikrai paveikia, įkvepia, sukrečia arba perkeičia žvilgsnį, padeda naujai pamatyti arba geriau suprasti mus kasdien supančią tikrovę. Per didelis menininkų atsiribojimas nuo visuomenės turbūt yra viena iš rimtų kliūčių tokiam poveikiui.