Dvi tezės:

Muzika yra iškiliausia Lietuvos kultūros sritis.

Mūsų muzikos kūrėjai yra daug labiau kūrėjai nei prozininkai, poetai, režisieriai ar filosofai.

Taip pradedu straipsnį, gimusį iš pokalbių su Lietuvos nacionalinės premijos laureatu Vidmantu Bartuliu. Iš pradžių turėjęs būti tiesiog interviu, tekstas vėliau virto savitu straipsnio ir interviu hibridu. Lietuvių kompozitorių sukurtos muzikos vieta mūsų kultūroje esmingai ambivalentiška: mes svajingai sakome – Čiurlionis, bet retas vakarais klauso jo muzikos, ir dar retesnis – kitų lietuvių kompozitorių kūrinių. Vis dėlto viename pokalbyje man ištarus pirmąją straipsnio tezę išgirdau pritariantį „tai žinoma. Šiuo aspektu lietuvių kompozitorių kūriniai gyvena keistą gyvenimą – jie ir žinomi, bet kartu ir plačiau neaptariami, neišsakomi, nutylimi. O kūrėjų išties daug: nuo minėtojo Čiurlionio ir Broniaus Kutavičiaus iki Bartulio, Onutės Narbutaitės, Tomo Kutavičiaus, Giedriaus Kuprevičiaus ir daugybės kitų. Panašu, kad vieną dieną juos mums atras vokiečiai arba amerikiečiai.

Paklaustas, kaip atėjo į muziką, Vidmantas Bartulis atsakė, kad iš savo Mamos įsčių. „Tai atsitiko Vilniuje, 1954 metais… Gyvenome Jeruzalėje, sename name, kuriame gyveno ir architektas Milkintas ir dailininkai Steponavičiai. Graži gamta, ežeriukas, kuris dabar jau užgožtas naujų statybų. O anuomet ten geltonavo kviečių laukai, ganėsi karvės.

Kai tėvai nupirko pianiną (ir kam to reikėjo?), jį teko kelti į antrą aukštą per balkoną… O 1960 metais mane nuvedė į Čiurlionio meno mokyklos pirmą klasę. Tik beda – tais pat metais tėvai persikraustė į Kauną, o į Kauno muzikos mokyklą manęs nepriėmė, kadangi iki 7 metų trūko 7 mėnesių. Taigi teko eiti į vaikų darželį.“

Taip, kalbant su kompozitoriumi iškart pribloškia jo begalinis kuklumas ir žemiškumas. Paradoksalu, kad bene nežemiškiausio meno atstovas yra žemiškiausias. Kompozitorius kratosi netgi kūrėjo vardo. „Kaip dažnai kartoju, Kūrėjas yra vienas. Todėl galima kalbėti tik apie tokius amato-profesijos aspektus ar įvykius, kurie keitė ir tiesino mano gyvenimo kelius.“ Tokių įvykių buvo du: „Visų pirma, tai studijos konservatorijoje, kur profesinius įgūdžius ir briaunas šlifavo konservatorijos fonoteka ir smagi bendrakursių kompanija. Antras labai svarbus įvykis – šeimos sukūrimas, kuri gyvuoja jau keturiasdešimt metų ir yra pagrindinis ramstis ir akstinas kažką daryti.“

Priešingai nei gyvenimo etapų, savo kūrinių kompozitorius neskirsto ir negrupuoja. „Jie atsirado ir, galbūt, gyvena savarankišką gyvenimą, kuriam aš jau neturiu jokios įtakos.“ O tuo tarpu skirstantys ir grupuojantys žmonės teigia, jog Bartulio muzika įvairi ir stilių, ir žanrų, ir nuotaikų ar potyrių aspektais. Ji išsiskiria ir tuo, kiek daug joje įsiklausymo. Mic.lt rašo: „Beveik visose savo kompozicijose Bartulis atsigręžia į pamėgtąją praeities muziką, cituodamas ir perprasmindamas ją paradoksaliuose nūdienos kontekstuose. Kartais „svetimos“ muzikos Bartulio kūriniuose tiek daug, kad kompozitoriaus tapatybė, regis, ištirpsta jos gausybėje.“

Pats kompozitorius turi savo nuomonę apie „svetimą“ muziką ir įsiklausymą į ją. „Kalbant apie šiuolaikinę akademinę muziką, turbūt reiktų pasakyti, kad „meno darytojas“ ir lemia priklausymą ar nepriklausymą kokiems nors menamiems modeliams ar madoms. Juk naujų vėjų įpučia nepriklausomos ir stiprios asmenybės, dažnai nesidarydamos į šalis.“ Ir visgi: „To vėjo lankstomi augelėliai žydi ir brandina neva savas uogas. Bet gal tai ir teisinga, nes juk sėkla be dirvos yra bevertė. Tik svarbu neužmiršti, kad visi ir viskas turi teisę egzistuoti, turi savo prasmę ir paskirtį.“

Bet didžiųjų menininkų alsavimas, balsai ir garsai visgi justi už nugaros. Kaip menininkams dorotis su slegiančia tradicijos našta? „Tada suveikia „starto pozicijos“ refleksas, įjungiantis savisaugos instinktus ir verčiantis tuoj pat imtis gynybos priemonių. Bet kai kuriems po pirmo šoko ateina proto prašviesėjimas, susijęs su savo galimybių, profesinio pasiruošimo, emocinio intelekto įvertinimu. Jis sako: „Tu esi ir unikalus ir nepakartojamas ir tau visai nereikia dalyvauti kažkieno primestose varžybose!.. Rašyk taip, kaip jauti ir būsi pirmas!“ O tada kai kuriems, turintiems stiprų humoro jausmą, tasai grėsmingas kvėpavimas už nugaros tampa paradoksaliu minties posūkiu, šaltiniu, kartais pranokstančiu „užnugario grėsmės“ prigimtį. Pasaulis tampa dar įvairesnis, spalvingesnis, linksmesnis, paradoksalesnis. Manau, paradoksai pasaulyje yra pagrindinė civilizacijos varomoji jėga.“

Paradokso variacijos – sudėtingas klausimas, tačiau dar sudėtingesnis klausimas – muzikos tikslas ir tai, kas apskritai ji yra. Didžius tikslus muzikoje matė Richardas Wagneris, o Skriabinas tikėjosi, kad jo muzika išgelbės pasaulį. „Gražu, žinoma, gelbėti žlungantį pasaulį. Ypač apie tai garsiai paskelbiant. Bet man atrodo, kad kiekviename žmoguje yra užprogramuotas grožio ir gėrio siekis (aišku, lygia dalimi su visom kitom bjaurastim), tad nuo to, ar gelbėjimo planas bus paskelbtas, ar ne, mažai kas pasikeis. Su menais kitas reikalas. Pasiekdami žmonių sąmonę jie sutvirtina žmonėse užprogramuotą siekį kažką keisti, tapti geresniais, ar konkrečiau suvokti viso ko laikinumą ir laiko begalybę.“

Begalybė ir laikas – žodžiai, užkabinę mano ausis. Visa Vakarų mąstymo tradicija, kalbėdama apie meną ir žmogaus egzistenciją, teigė, kad prasmę jiems suteikia jų baigtinumas. Veikla yra prasminga, nes ji turi pradžią ir pabaigą. Įsivaizduokite krepšinio varžybas, kurios neturėtų pabaigos: ką jose reikštų įmesti taškai? Paskutinį štrichą šioje tradicijoje padėjo Martinas Heideggeris. Žmogaus gyvenimas yra prasmingas, nes žmogus žino, kad mirs. Ši nuostata paplitusi ir meno teorijoje. Kaip atrodytų detektyvas, kuris neturėtų pabaigos? Knyga, kurios pabaigoje neišaiškėtų pradžioje buvusių įvykių prasmė? Randasi kūriniai, ypač kino, kurie pabaigoje nepateikia paaiškinimų, bet ir jie neišvengiamai baigiasi, palikdami mįslę.

Bet muzikoje yra šiek tiek kitaip. Kaip ji gali atverti begalybę, pati būdama baigtinė? „Kalbant apie begalybę kūrinyje, tai – tik prisilietimai, begalybės pajautos, suvokiant, kad laiko ir erdvės begalybė ir yra BEGALYBĖ. Vis dėlto nemanau, kad bet koks kūrinys yra „baigtinis“. Kiekvienas menininkas deda tašką tik siekdamas minimalaus pasitenkinimo, o tai yra esmingai žmogiška, žemiška ir laikina.” Tačiau panašu, kad tai visų pirma galioja muzikai: kiekviena melodija ar interpretacija potencialiai yra begalinė. Išties – tai taip akivaizdu, kad dažnai to nepastebime. Bet pabandykite paniūniuoti savo mėgstamą melodiją ir pamatysite, jog pabaigos ji neturi. Tad kas, jei ne pabaiga, suteikia prasmę ir susieja muzikos kūrinį į visumą?

Paklaustas apie ateities planus ir svajones, kompozitorius išliko savimi. Svajonės ir planai, anot jo – jaunų žmonių žodžiai. „Ilgainiui supranti, kad kiekviena graži akimirka gali būti paskutinė. Džiaugiesi gaiviu rytu, pirmu sniegu, šiltu rudens vakaru ir geru žmogumi šalia.

Pabaigoje dar vienas klausimas, į kurį atsakymo nežinau. Kodėl muzika šiandien yra iškiliausia Lietuviškos kultūros sritis? Trys hipotezės, kurios nepaneigia viena kitos.

1. Muzika yra nereprezentacinis menas ir galbūt dėl to buvo mažiau varžoma sovietinės cenzūros. Nors ir cenzūruojama, muzika palyginti sėkmingai gyvavo visoje Sovietų Sąjungoje ir davė pasauliui ne vieną iškilų kūrėją ar atlikėją.

2. „Konservatorijos fonoteka“. Galbūt muzikos kūrinių cenzūra buvo mažesnė, o prieinamumas geresnis, nei, tarkime, knygų? Tai – tik spėjimas.

3. Mažai tikėtina hipotezė, bet galbūt muzikos išskirtinę vietą lemia Čiurlionio muzika, veikusi kaip savita tradicija į kurią buvo galima „įsiklausyti“.

Užsklandai (su nuostabia pabaiga):