Odisėjas Elitis

Iš ciklo „PIRMOJI SAULĖ“

II

Vasaros kūnas

Daug laiko praėjo kai paskutinįkart girdėjosi lyjant
Ant skruzdėlių ir driežų
Dabar neaprėpiamas dangus liepsnoja
Vaisiai dažosi lūpas
Žemės poros iš lėto veriasi
Ir prie skiemenimis kapsinčio vandens
Didžiulis augalas akis į akį žvelgia saulėn!

 

Kas gi guli aukštai smėlynuose prie jūros
Aukštielninkas rūko sidabriškai padūmavusius alyvuogių lapus
Cikados šildosi jo ausyse
Skruzdėlės darbuojasi ant jo krūtinės
Driežai šliaužioja pažasties žalumoje
O per pėdų dumblius lengvai prabėga banga
Siųsta mažos undinės kuri dainavo:

 

O nuogas vasaros kūne nudegintas
Apgraužtas aliejaus ir druskos
Uolos kūne ir širdies virpesy
Stiprus gluosnio plaukų moste
Baziliko atodūsi ant tamsios lyties,
Pilnos žvaigždelių ir pušų spyglių,
Kūne gilusis dienos laive!

 

Ateina tykūs lietūs ir staigi kruša
Čaižomos pakrantės pakliūva sniegams į nagus
Kurie tamsuoja įtūžusių bangų gelmėse
Kalvos skęsta minkštose debesų krūtinėse
Bet už viso šito tu nerūpestingai šypsais
Ir vėl atrandi savo nemirtingą valandą
Kaip ir tave vėl atranda pakrančių smėlyje saulė
Kaip ir nuogoje tavo sveikatoje dangus.

 

Nuotr. Alexandre Chambon

Alexandre Chambon nuotr.

 

XIV

Laukuose braidžiojome visą dieną
Su savo moterimis saulėm ir šunim
Žaidėme dainavom išgėrėme vandens
Šviežaus ir trykštančio iš amžių.

 

Popietę prisėdome minutei
Ir žvelgėm viens kitam giliai į akis
Drugelis išlėkė mums iš krūtinių
Buvo baltesnis
Už mažą baltą mūsų sapnų šakelę
Žinojome kad niekad neužges
Kad visiškai nepamena, kokias kirmėles pasėjo.

 

Vakare užkūrėm ugnį
Ir ratu aplink ją dainavom:

 

Ugnie graži ugnie negailėk malkų
Ugnie graži ugnie nevirski pelenais
Ugnie graži ugnie degink mus
kalbėk apie gyvybę.

 

Vadinam ją gyvybe jai čiumpame už rankos
Jai žiūrim į akis kurios nužvelgia vėlei mus
Ir jeigu tai kas mus svaigina yra magnetas jį atpažįstam
Ir jeigu tai kas mus įskaudina yra blogis jį jau esam jautę
Vadinam ją gyvybe ir einame į priekį
Ir sveikiname jos paukščius, kurie migruoja

 

Esam iš geros kartos.

(1943 m.)

 

HELENĖ

Sulig pirmuoju lietaus lašu žuvo vasara.
Nulijo žodžiai, kitados pagimdę žvaigždynus
Visi žodžiai, tikslas kurių buvai vienas – tik Tu!
Kurlink ištiesime rankas dabar, kai laikas mūsų nebepaiso;
Kurlink nukreipsime akis dabar, kai toliai išplaukė į debesynus;
Dabar, kai tavo blakstienos uždengė mūsų matymą
Ir esame – lyg per mus praeitų migla –
Vienų vieni tarp tavo negyvų atvaizdų.

 

Priglaudę kaktą prie stiklo laukiame naujos kančios.
Juk ne mirtis mus palauš tol, kol Tu esi,
Kol kažkur yra vėjas kad tave visą išgyventų,
Kad tave apvilktų iš arti, kaip iš toli kad apvelka mūsų viltis,
Kol kažkur yra
Žalutėlė lyguma nuo tavo juoko lig saulės
Jai sakanti, kad mes dar susitiksim.
Ne, ne su mirtim susidursime
O su mažyčiu lašu rudeninio lietaus,
Drumzlinu jausmu,
Drėgnos žemės kvapu savo sielose, kuris vis nutolsta.

 

Ir jei nėra tavo rankos mūsų rankoje
Ir jei nėra mūsų kraujo tavo sapnų gyslose
Šviesos bežvaigždžiam danguje
Ir neregimos muzikos – o! melancholiška
Skaitytoja tų iš mūsų, kurie dar laikos šiam pasauly
Yra tik drėgnas oras, rudenė valanda, išsiskyrimas
Skaudžiai liečiama alkūnė atsiminime,
Kuris praeina, kai naktis ateina mus atskirti nuo šviesos
Už keturkampio lango, žvelgiančio į liūdesį,
Ir ničnieko nematančio.
Nes jau pavirto neregimąja muzika, liepsna židinyje ir dūžiais laikrodžio ant sienos
Nes jau pavirto
Eilėraščiu – eilutė po eilutės – lietingu aidu, ašarom ir žodžiais.
Žodžiais ne kaip visi, bet tikslas ir jų vienintelis – tik Tu!

 

DULSVO PRISIMINIMO AMŽIUS

Alyvmedžiai ir vynuogynai toli iki jūros
Raudonos žvejų valtys toliau negu prisiminimas
Auksiniai rugpjūčio kevalai vidudienio miege
Su dumbliais ir kiaukutais. Ir anas laivas
Ką tik išplaukęs, žalias, kuris dar skaito įlankos
vandens taikoje Dievas apsaugos

 

Praėjo metai lapai akmenėliai
Prisimenu vaikigalius, jūreivius, kurie išvyko
Dažydami bures kaip savo širdis
Jie dainavo visas horizonto kryptis
O ant jų krūtinių buvo nupiešti šiaurės vėjai.

 

Ko ieškojau kai atplaukei nuspalvinta rytinės saulės
Su jūros amžium savo akyse
Ir saulės sveikata kūne – ko ieškojau
Giliai jūros įdubose sapnų pločiuose
Kur jausmais suputojo vėjas
Nepažįstamas ir dulsvas, įrėždamas man į krūtinę
jūros ženklą

 

Su smėliu tarp pirštų suglaudžiau pirštus
Su smėliu akyse sugniaužiau pirštus
Tai buvo kančia –
Prisimenu buvo balandis kai pirmąkart pajutau tavo žmogišką svorį
Tavo žmogišką kūną molio ir nuodėmės
Kaip kad mūsų pirmąją dieną žemėje
Per amarilių šventę – Bet pamenu, tau skaudėjo
Ant lūpų buvo gilus įkandimas
Gilus nago rėžis ant odos ten, kur amžiams įsispaudžia laikas.

 

Tada tave palikau

 

Ir švilpiantis gūsis pakėlė baltus namus
Šviežiai išskalbtus baltus jausmus į viršų
Į dangų kuris spindėjo šypsena.

 

Dabar šalia turėsiu ąsotį nemirtingumo vandens
Turėsiu virpančią vėjo laisvės formą
Ir anas tavo rankas kur kankinsis Erotas
Ir aną tavo kriauklę kur ataidės Egėjas.

Nuotr. Aaron Burden

Aaron Burden nuotr.

 

Janis Ritsas

 

SAULĖGRĄŽOS

Didžiulės akinančios saulėgrąžos tuščiuose soduose.
Tūkstančiai geltonų vidurdienio akių.
Geltonas spindesys, geltona vasaros tuštuma
svilina akmenis, kukurūzus, kūnus. Poezija,
nutildyta švytėjimo, ieško pavėsio,
sukuria pavėsį, darosi šviesiau.

 

ZVIMBIMAS

Popietė rausvai violetinė, pilna tylos,
tylesnė už paskutinės musės zvimbimą židiny.
Taip ir trumpi eilėraščiai: taškas dar prieš pabaigą.

 

KŪNAI

Kūnai įdegę, jaunatviški – juodraudonė žemė –
kažkur giliai tarp plaukelių arba porose
šviečia druskos kristalai, taip, kad sudrebi;
gal taip ir liks poetai bežadžiai.

 

PAAUGLYSTĖ

Jo kelnės, kabančios ant vinies sienoje,
sudribusios ir gal dar šiltos nuo jo kūno.
Basomis atsikėlė,
jas paslaptingai palietė ranka, pajuto,
lyg būtų bebaimiškai palietęs kito kūną arba
lyg kas svetimas jį būtų palietęs. Akis užmerkė
ir klausėsi nakties atodūsių.

 

Iš graikų kalbos vertė Elžbieta Banytė