Terminas „kultūriniai karai“ turbūt daugeliui labiausiai siejasi su garsaus amerikiečių politikos mokslininko Samuelio Huntingtono iškelta ir daug kur paneigta / patikslinta civilizacijų susidūrimo teorija. Pastarosios kontekste kalbama apie nepavykstantį skirtingų kultūrų susigyvenimą, kylantį iš pamatinių civilizacinių pasaulėžiūros, religijos ir kitų skirtumų, kurių negali sujungti jokia daugiakultūrinio gyvenimo schema. Kaip žinia, šią teoriją dažnai propaguoja radikalūs dešinieji, kurie, kartais net nepaisydami faktų, rodančių kitaip, bando įtikinti, kad globalizacija yra absoliutus blogis.

Visgi, neretai pamirštama, kad kultūriniai karai arba konfliktai gali referuoti ir į vidines kovas, vykstančias tarp skirtingų pusių toje pačioje politinėje bendruomenėje, nesvarbu, ar tai vyktų vietos, ar regiono (pavyzdžiui, Europos Sąjungos ar Vakarų apskritai) lygmeniu. Galima netgi teigti, kad šios vidinės kovos šiandien yra politinės Vakarų scenos epicentre.

Nuotr. aut. Peter Lewicki

Nuotr. aut. Peter Lewicki

Draugai ir prieš(inink)ai

Vidiniai kultūrų konfliktai dažnai yra siejami su liberalizmo-konservatizmo, tradicionalizmo-progresyvizmo, nacionalizmo-kosmopolitizmo ir kitomis priešpriešomis. Jei seksime tokiais mąstytojais kaip liūdnai pagarsėjęs, tačiau vis dar aktualus „Trečiojo reicho kronjuristas“ Carlas Schmittas ar jo pėdomis ėjusi ir Schmitto idėjas plėtojusi šveicarų kairioji filosofė Chantal Mouffe, turėsime sutikti, kad politika, ar ji būtų vidinė, ar išorinė, negali gyvuoti be vadinamosios draugo-priešo perskyros, duodančios pagrindą bet kokiai politikos formai.

Politinę draugo-priešo perskyrą galima interpretuoti įvairiai, priklausomai nuo politinio lygmens. Kalbant apie tarptautinę politiką, draugo-priešo samprata nurodo į akivaizdžią karo galimybę, kurioje vienas iš esminių elementų yra egzistencinė priešo grėsmė ir tikslas šią grėsmę (taigi, ir priešą) sunaikinti. Perkeliant tokį matymą į vidaus politikos rėmus, jį, žinoma, tenka švelninti – negi piešime tokį vidinių visuomenių vaizdą, kuriame kiekviena pusė norėtų ir turėtų sunaikinti viena kitą fiziškai? Tokiu atveju turbūt būtų tikslingiau išvažiuoti į kokią nors dykynę, pasivadinti pašėlusiais Maksais ir nuolatos pjautis vieniems su kitais.

Problemos sprendimo imasi Mouffe, pasitelkdama graikiško agono metaforą. Ši metafora, grubiai kalbant, nurodo į viešąją erdvę, skirtą rungtyniavimui, varžyboms bei ginčams, kurioje nekeliamas pavojus dalyvaujančių egzistencijai. Mouffe manymu, toks turėtų būti ir draugo-priešo perskyros taikymas demokratijoje – priešas turi virsti priešininku, kai net ir radikaliai nesutinkant su jo pažiūromis, pripažįstama priešo egzistencija bei teisė į savo pozicijos gynybą.

Kai kas teigia, kad toks būvis reikalauja bendros racionalumo sampratos. Tokie mąstytojai,  pavyzdžiui, Jurgenas Habermasas, ilgą laiką kalbėjo apie bendrą komunikacinę erdvę, kurioje visos dalyvaujančios pusės sutinka su diskusijos taisyklėmis, argumentavimo tipais, taip pat – bendru suvokimu apie demokratijos ir liberalizmo naudą konsensusu grįstame demokratijos kontekste. Šis požiūris ypač daug kritikos susilaukė paskutiniaisiais dešimtmečiais, kadangi liberalių vertybių ir argumentų neišpažįstantys veikėjai, jei nepasiduoda vyraujančiam diskursui, yra negirdimi ir taip yra išstumiami iš sankcionuotos diskusijos lauko. Mouffe yra tokios kritikos šalininkė – ji netiki universalios ir visiems priimtinos racionalumo sampratos egzistavimu. Bet kokiu atveju, jos pristatoma demokratijos vizija reikalauja, jeigu ne tam tikros bendros racionalumo sampratos (kad ir kaip tai neigtų pati Mouffe), tai bent jau atvirumo kito pozicijai, leidžiančio pasiekti kažką, ką abstrakčiai būtų galima pavadinti susitaikymu (reconcilliation), užkertančiu kelią visuotiniam karui bendruomenės viduje.

Nuotr. aut. Teddy Osterblom

Nuotr. aut. Teddy Osterblom

Karas, kerštas ir susitaikymas

Susitaikymo terminas kyla būtent iš mąstymo apie karą, kad ir kaip dramatiškai tai skambėtų šiandienos diskusijų (pavyzdžiui, apie lytiškumą) fone. Juk nekalbame apie genocidą. Žinoma, kai kas ir šiandien bando moters reprodukcinių teisių gynybą prilyginti Holokaustui, tačiau tokiais atvejais sunku ką nors ir bepridurti, nes šių teisių lyginimas su industrializuotu ir sistemišku pasirinktų žmonių žudymu yra elementari demagogija. Tokios pozicijos šalininkai ne tik nuvertina Holokausto siaubą, tačiau stokoja ir intelektualinio sąžiningumo, o tai, tarp kitko, taip pat yra vienas pagrindinių šiuolaikinių kultūrinių karų bruožų. Bet kokiu atveju, tai yra dar vienas karingos kultūrinės retorikos pavyzdys, tad mintis apie karą čia pati peršasi.

Nepretenduoju į istorinį tikslumą, tačiau Schmitto aptarta egzistencinio priešo figūra siejasi su tuo, ką galima būtų pavadinti klasikine karo samprata. Remiantis šia samprata, karas yra matomas kaip nulinės sumos žaidimas, kuriame priešininkas turi būti fiziškai ir dvasiškai sunaikintas ar bent jau pažemintas, po to žemę pabarstant druska. Itin dažnai yra mėgstamas Veimaro Vokietijos pavyzdys, kai kurių teigimu, padėjęs pamatus vokiečių keršto nuotaikoms ir Antrajam pasauliniam karui. Nereikia turbūt daug kalbėti ir, pavyzdžiui, apie Afrikoje tarp genčių vykusius genocidus dėl anksčiau vienos genties jau vykdytų kitos genties žudynių. Šie du atvejai (ar jų interpretacijos) yra iškalbingi ir naudingi dėl to, kad išryškina keršto elemento svarbą konfliktuose. Niekada negali būti tikras, jog visiškai sunaikinai savo priešą ir šis kada nors nesugrįš naikinti tavęs, kad ir kokią šiandien turėtum teisę būti piktas ir brutalus.

Tarsi atsižvelgiant į nesibaigiančio keršto rato pavojų, XX a. tokiose šalyse kaip Ruanda ar Balkanų regiono valstybės pradėtas suvokti susitaikymo proceso vertingumas. Jis matytas kaip bandymas rasti sugyvenimo pagrindus konflikto fone, net kai nesutarimo priežastis yra jau minėtas genocidas (pripažinkime, sunku rasti geresnę pykčio priežastį nei visos bendruomenės fizinis (su)naikinimas). Susitaikymo procesai toli gražu neišsprendė visų problemų ir nepanaikino įtampų – užtenka pažiūrėti į nukirstų serbų galvų fotografijas, kurias pernai socialiniuose tinkluose skelbė kai kurie ustašių gerbėjai iš Kroatijos sveikindami tautiečius su šv. Kalėdomis (pati nuotrauka yra čia). Tačiau pavieniai bjaurūs atvejai nepaneigia supratimo, kad gebėjimas taikytis yra naudingesnis ir prasmingesnis nei dar vieno keršto plano kūrimas ir masių kurstymas. Vien tai, kad minėtas pavyzdys nevirsta į atvirus naikinimo reikalaujančius konfliktus tarp bendruomenių, jau yra neblogas ženklas. Priešiškumas ar prietarai niekur nedingo, tačiau bent jau sukurta sugyvenimo ir (galimai) subtilesnės diskusijos erdvė.

Tiksinti emocinė bomba

Deja, grįžtant prie vidinių visuomenių kultūrinių karų atrodo, kad pastaraisiais metais visuomenės juda priešinga linkme. Bendruomenės poliarizuojasi. Socialiniuose tinkluose užsidaroma bendraminčių ratuose, blokuojant ir metant lauk bet kokią nepritampančią nuomonę. Į niuansus kviečiančios atsižvelgti diskusijos yra nustumiamos į viešojo gyvenimo paraštes, išmainant jas į penkiaminutį emocijomis manipuliuojantį bei faktus iškreipiantį lojimą. Juk tokiu būdu yra lengviau pritraukti šalininkus ir taip didinti savo kultūrinio karo kariuomenes ir kapitalą. Nenuostabu, jog vis dažniau atsiranda ir juoką keliančių užuominų apie priešininkų „sunaikinimą“. Ne visai toli nuo to yra ir mūsų valstybės parlamente neseniai užfiksuotas „juokelis“ apie suvarpytą politinio oponento kontūrą. Kartais žmonės, įkvėpti panašių kalbų, griebiasi ir veiksmų – neseniai vykusios žudynės sinagogoje JAV yra tik vienas to pavyzdys. Tai puikiai parodo, jog kiekviename „juokelyje“ yra krislas tiesos, o galbūt netgi  valios (ar fantazijos) tą „šposą“ paversti realybe. Tiesiogiai ar ne tą galėjome matyti visai neseniai ir Gdanske, kur netikrus mirties liudijimus, sukurtus radikalių dešiniųjų ir skirtus merui Pawelui Adamowicziui pašiepti, sekė tragiška pastarojo mirtis. Net jei ir negalime rasti tiesioginio ryšio tarp dviejų tokių reiškinių, būtina išlaikyti jautrumą sąsajos galimybei.

Gaila, bet temperatūra visuomenių ar netgi „civilizacijų“ viduje tik kyla, taip didėjant ir tikimybei, jog visa situacija gali sprogti banaliausiose vietose. Vienas to pavyzdžių – neseniai pasirodžiusi kompanijos „Gillette“ reklama „We Believe“. Visais atžvilgiais tai yra bukas ir tiesiog nuobodus desperacijoje esančios kompanijos reklaminis klipas, kuris turbūt net neturėtų susilaukti dėmesio. Tačiau nutiko priešingai – dėl jo aršiau, nei tikėtasi, pradėjo konfliktuoti vyrų teisių gynėjai bei feministės, taip lyg patvirtindami kylančios įtampos versiją, kuomet patys banaliausi dalykai tampa boikotų ir konfliktų priežastimi.

Nuotr. aut. Sasan Rashtipour

Nuotr. aut. Sasan Rashtipour

Make „Boring“ Discussions Interesting Again?!

Augančios įtampos iš esmės mums parodo, jog vidiniai kultūriniai karai virsta ne į tai, ką įsivaizdavo Mouffe, kalbėdama apie atvirą agoną, kuriame yra pripažįstama skirtingų pozicijų teisė egzistuoti. Tam reikia ne tik kitokios egzistencijos fakto priėmimo, tačiau ir savotiško atvirumo neužsidarant tokias pačias idėjas ir vertybes išpažįstančiųjų ratuose. Priešingai, šiandien vis dažniau prabylama apie būtinybę užčiaupti, taigi, neutralizuoti, o galbūt net ir diskursyviai sunaikinti nepatinkančias pozicijas. Tai iš esmės jau yra daroma virtualiu būdu  naudojantis blokavimo funkcijomis socialiniuose tinkluose. Judama link radikalėjimo ir kartais, atrodo, tik emocijomis paremto kerštavimo, kur, net ir konkrečių klausimų atveju, tiesos pozicijoje esanti pusė yra linkusi siekti maksimalaus dominavimo.

Atsirandame paradoksalioje padėtyje, kai legitimuoti, ginti ir užstoti veikėją, kalbantį apie pagriebimą už moteriškų genitalijų, tampa emociniu principo reikalu. Ironiška, tačiau analogiška situacija, nepaisant net institucijose pasklidusio seksualinio priekabiavimo, turbūt nebūtų nutikusi skandaluose skendusio Billo Clintono valdymo metais, jei jis būtų padaręs analogišką pareiškimą. Tokią pačią logiką galima taikyti ir kitiems klausimams, pavyzdžiui, kalbant apie vyriškumo sampratos kaitos problemą, tik neseniai pradėtą suvokti kaip rimtą problemą net ir feministiniuose ratuose. Labiau koncentruojamasi ties priešingos pusės demonizavimu, faktų iškraipymu ir kultūriniu diskreditavimu. Galima netgi teigti, jog esame totalinio kultūrinio karo laike, kuris tampa pagrindiniu vidaus politikos vaizdiniu.

Totalinio kultūrinio karo akivaizdoje subtilesnės diskusijos nustumiamos į šoną, nes jos emociškai neangažuoja šalininkų, taigi yra neatnešančios rezultatų tuščios kalbos. Visi suprantame, kad kažką rimtu veidu išvadinti naujuoju liberalkomunistu, net jei tai ir yra visiška nesąmonė, yra lengviau, nei iš esmės kalbėtis apie pasirinktos temos subtilybes. Būtina viską paprastinti iki lozungų, ypač jei šie telpa į vieną ar dvi Twitter žinutes. Prieštaros su praeitimi, vidinė logika ar sąsajos su realybe lieka tik antraeiliais klausimais.

Tokios tendencijos verčia klausti apie kryptį, kuria eina konkrečios visuomenės ir Vakarai apskritai. Bet kokiu atveju, totaliniai kultūriniai karai bendruomenių viduje greičiausiai į gera neveda. Pirmuosius to žiedus galima matyti ir JAV, kuomet žmones traiškantys (ar tą kviečiantys daryti) rasistai yra dviprasmiškai vadinami gerais žmonėmis vien iš principo. Tas pats galioja ir kairuoliškam šaipymuisi iš tų, kurie nėra pakankamai išsilavinę, jog suprastų lyčių performatyvumo teorijas ar prekariato sąvoką (ne visada esant garantijai, jog patys besišaipantieji tai supranta). Kitaip tariant, situaciją aštrina abi pusės.

Šiandien vykstantys procesai turbūt yra tik totalinių vidinių kultūrinių konfliktų pradžia, tačiau apie jų galutinius rezultatus reikėtų mąstyti jau dabar. Vargu, ar be kultūriniams karams pritaikytos susitaikymo formos sugebėsime suvaldyti artėjančius sprogimus mūsų pačių bendruomenėse. Susitaikymas tikrai nepadarys mūsų visų draugais ir nesukurs vienos diskusijų formos ar krypties (ši galimybė jau seniai prarasta), tačiau turėtų padėti pripažinti kitą poziciją bent jau verta egzistavimo, o kartu sugrąžinti daugiasluoksnes, o ne rėksmingumu paremtas diskusijas į viešąją erdvę. Tam pasiekti reikėtų pastangų iš visų pusių.

CLOSE
CLOSE