Sunku rasti žodį, bent kiek tiksliau pristatantį, kas yra Vilma Fiokla Kiurė. Šalia jos vardo dažniausiai lipdomos tokios sąvokos kaip „politinis aktyvizmas“, „žmogaus teisių apsauga“, Vilma vadinama menininke, dailininke, poete. Man ji visų pirma įdomi kaip politinė aktyvistė, kuri gali padėti į antrosios respublikos istoriją ir politines kovas pažvelgti iš kitokio žiūros taško – perspektyvos, iš kurios masinė šalies žiniasklaida kalba retai.

 Kokia buvo tavo pirmoji politinio aktyvizmo patirtis? Kas paskatino ateiti į šitą lauką?

Gimiau ir užaugau Panevėžyje. Panevėžys mano tarybinės vaikystės metu buvo labai užterštas pramoninis miestas. Miestas, dūstantis nuo daugybės gamyklų skleidžiamos smarvės ir smogo. Pamenu, kai nuo pramoninio rajono pūsteldavo į gyvenamuosius kvartalus, man užgniauždavo kvapą ir sutraukdavo veido odą. Dar būdama paaugle supratau, kad ekologijos padėtis yra labai bloga, nors tuomet ir nežinojau tokio žodžio „ekologija“. O kai sprogo Černobylio atominė elektrinė ir žmonėms niekas nieko nepaaiškino apie radiacijos pavojų, supratau, kad sistema, kurioje gyvename, yra pražūtinga ne tik žmonėms, bet ir gamtai apskritai.

Būdama vyresnė išvykau mokytis į Telšius ir ten išvydau mirusį Masčio ežerą. Ežeras buvo taip užterštas vietinės pramonės atliekomis, kad buvo draudžiama ne tik jame maudytis, bet ir į jį įbristi. Matydama tokio masto nusikaltimus gamtai jaučiausi šokiruota, todėl pirmieji mano politinio aktyvizmo žingsniai labiausiai buvo susiję su ekologija, žaliųjų judėjimu, kuris suklestėjo kartu su Sąjūdžiu. Ypač buvau nusistačiusi prieš atominę energetiką, todėl prisidėjau prie protestų prieš tuometinės Sniečkaus atominės elektrinės trečiojo bloko statybą, platinau atsišaukimus.

Rašei, kad Sąjūdžio metu siuntei laiškus į Rusijos miestus. Kaip nepriklausomybės judėjimas tau atrodė tada ir dabar?

Tuo metu mano indėlis į aktyvizmo kultūrą buvo menkas, nes buvau dar žalia ir amžiaus prasme. Tačiau kaip sugebėjau ir supratau, taip stengiausi prisidėti prie nepriklausomybės atgavimo – nepriklausomybę aš tapatinau su išsilaisvinimu iš netvarios, neracionalios tarybinės planinės ekonomikos. Patiko, kad tuometinis žaliųjų judėjimas griežtai kritikavo tarybinės armijos veiksmus Lietuvos teritorijoje, rengė antikarines akcijas. Kariškių, milicijos nekenčiau iki sielos gelmių.

Žiūrėdama iš dabarties perspektyvos, aišku, galvoju: „o šventas naivume“. Tuomet aš tvirtai tikėjau, kad ateities Lietuva bus be atominės energetikos, kad kai tik laimėsime ir tapsime nepriklausomi, Ignalinos atominė elektrinė bus uždaryta. Atsitiko taip, kad naivuolius pakeitė „racionalieji“ ir Nepriklausomai Lietuvai labiau reikėjo atominės elektrinės nei žaliųjų idealistų. Pirmąjį smūgį kaip sąmoningas ir aktyvus žmogus patyriau 1991 m., kai keistomis aplinkybėmis nusižudė S. Gricius – tuometinių žaliųjų lyderis. Jam mirus, pajutau pirmąjį ir gana žiaurų nusivylimą aktyvizmu, nors man tuo metu tebuvo aštuoniolika.

Pamenu, kad krūvomis laiškų nešina eidavau į paštą, siųsdavau juos į Rusiją. Vokan įdėdavau trumpą laišką apie mūsų nepriklausomybės siekį, sąjūdinio laikraščio „Soglasyje“ lapus ir užrašydavau sugalvotą adresą. Toks buvo iš pankiškojo pašto meno patirties ir noro prisidėti, skleidžiant informaciją apie įvykius Lietuvoje, kylantis tiesioginis veiksmas.

Interneto amžiuje užaugusiai kartai sunku suprasti, kaip sunkiai ir lėtai tuo metu sklisdavo valdžiai neparanki informacija. Gaila, kad nebepamenu, kas inspiravo imtis šitų pašto gudrybių. Vis dėlto, puikiai atsimenu, kaip laužiau galvą kurdama  adresus – ne taip lengva juos sugalvoti, kai siunti ne vieną ir ne du, o dešimtis laiškų ir kai išsenka tipinių tarybinių miestų, tarybinių gatvių tipiniai pavadinimai: „Oktiabrskaja“, „Leninskaja“ ar „Komsomolskaja“.

1992–1997 m. buvo laikotarpis, kai viskas dar tik kūrėsi. Kaip tuomet atrodė alternatyvios kairės ir aktyvizmo laukas?

Kaip jau minėjau, patyriau didžiulį smūgį ir nusivylimą, kai 1991 m. gegužę nusižudė vienas šviesiausių Sąjūdžio epochos žmonių – S. Gricius. Sklido gandai, kad jam nusižudyti, greičiausiai, kažkas padėjo, nes atkurtai Lietuvai nebereikėjo idealistų, jie buvo neparankūs. Visokių kalbų girdėjau, nes, nepaisant jauno amžiaus, labai domėjausi politika.

Tuo metu mano gimtajame mieste siautėjo gaujos, sproginėjo pastatai ir daugelis tetroško tvarkos ir tvirtos rankos. Net tų kelių sovietmetį išgyvenusių ir nuo prastų narkotikų ar nuo insulininio šoko psichuškėse nemirusių pankų anarchistines pažiūras keitė nacionalistinės. Tiesiog akyse tie keli likę neformalai vienas po kito ėmė ir sufašistėjo, tarytum juos kas per naktį butų pakeitęs. Todėl nesistebėkite, jei koks nors tipas feisbuke viešina jaunystės nuotraukas su anarchistinėm „našivkėm“, giriasi pankišku gyvenimu ir tuo pačiu metu sakosi esąs užkietėjęs neonacis. Čia tie patys, paveikti šio keisto proceso.

Jei kalbėtume apie kairiuosius – ryškaus alternatyvios kairės aktyvizmo nebuvo, o mano aplinkoje toks žodis „kairė“ iš viso necirkuliavo. Net atsikūrę socialdemokratai vengė šio žodžio, nes jis turėjo neigiamą  konotaciją. Tuo metu ant bangos buvo liberalizmas, libertarizmas ir aš asmeniškai labiau tapatinausi su liberaliomis ir anarchistinėmis idėjomis. Ir nors liberalai buvo labiau susirūpinę diegti rinkos ekonomiką ir kalbėjo apie laisvę daryti pinigus, vis dėlto pasigirdo ir kalbelių, kritikuojančių tautinę mokyklą, bažnyčios įtaką.

Verta paminėti, kad tuo metu liberalizmo ir net libertarizmo veidas buvo filosofas Arvydas Šliogeris, palaikęs kitą Arvydą – libertarkapitalistą Stašaitį, kuris atsisakė mokėti mokesčius valstybei. Įdomus buvo laikotarpis, nieko nepasakysi. Taip pat tuo metu intensyviai veikė žmogaus teisių aktyvistai, jie kovojo už Tibeto laisvę. Žavėjausi šio judėjimo aktyviste, rašytoja Jurga Ivanauskaite.

1994 m. aš jau turėjau du vaikus, nuo aktyvizmo veiklos šiek tiek atsitraukiau, tačiau vis tiek nuolat kažką kontempliuodavau, apmąstydavau politinę padėtį, diskutuodavau ir, juokinga prisiminti, bet tuo metu aš tvirtai tikėjau mažais šeimyniniais ūkiais, smulkiojo verslo suklestėjimu. Man atrodė, kad tokia turėtų būti laimingų žmonių visuomenė – visi savo rankomis kažką kuria, gamina, augina ir visi darniai gyvena. Dėl to labai kritikavau mokesčių politiką, smulkiojo verslo dusinimą. Valstybė man buvo priešiška struktūra, nepaisant to, kad valdininkai jau buvo persidažę kitomis spalvomis ir atrodė draugiškesni. Mano agrarinės, žaliosios fantazijos dužo į šipulius kas kartą, kai su jais susidurdavau.

Kaip dabar, žvelgdama į praeitį, manai, kas iš to lauko išliko? Ir kodėl aktyvizmo judėjimas netapo masiškesnis?

Judėjimas už Tibeto laisvę smarkiai sudešinėjo, o ir masiškesnis netapo. Žaliasis judėjimas taip pat sudešinėjo ir būtent dėl to jis yra pasmerktas išsigimti. Anarchistinis judėjimas taip ir neužgimė, o kairuoliai, feministės, žmogaus teisių aktyvistai kovoja tas pačias kovas ir bando išgyventi.

Labai stiprų smūgį aktyvizmui sudavė emigracija. Bent jau mano rate – labai daug žmonių tiesiog išvyko iš šalies. Taip, beje, gyvenu ir aš pati – viena koja Norvegijoje, nes važiuoju ten dirbti. Aktyvizmas neretai labai stipriai numuša pajamas, paveikia gerovę –  kaip ir sovietmečiu, taip ir dabar yra labai sunku išgyventi, jei turi kritišką požiūrį į visuomenę bei darbo santykius.

Kokios akcijos ar protestai, kuriuose dalyvavai, labiausiai įsiminė, kurie tavo nuomone buvo svarbiausi visuomenei?

Nežinau, kas svarbu visuomenei, bet man asmeniškai buvo svarbūs visi prieš militarizaciją ir neonacių eitynes nukreipti protestai. Todėl, sakyčiau, man svarbūs visi protestai prieš neonacių eitynes kovo 11 d., įvykę nuo 2008 m. iki dabar. O mitingas prieš šauktinių sugrąžinimą man buvo lygiai toks pat svarbus, kaip 1989 m. vykęs Taikos žygis prieš sovietų kariškių vykdomą gamtos niokojimą.

Ką atsakytum žmonėms, teigiantiems, kad šauktinių kariuomenė yra vienintelis būdas gintis nuo Rusijos agresijos?

Pirmiausiai pasiūlyčiau pakeisti konservatyvų įsivaizdavimą apie tai, kas yra karas. Jei žmogus turi bent lašelį kritinio mąstymo, tai supras, kad Rusija Lietuvoje jau skina pergales: visuomenės militarizacija, valdžios vertikalės stiprinimas ir demokratijos silpninimas, korupcija ir darbuotojų išnaudojimas. Rekordinė emigracija, rekordinis savižudybių skaičius. Pirmaujame pagal daugumą neigiamų rodiklių ir dėl to kalta socialinė aplinka, kurią stipriai veikia politikų sprendimai.

Apskritai, man susidaro toks įspūdis, kad tampame maža Rusijos kopija. Rusija kovoja su girtuokliavimu, žiūrėk, ir pas mus ta pati blaivybės banga atsirita. Rusijoje svarstoma uždrausti abortus, po kiek laiko ir pas mus sukyla prolaiferiai. Manau, kad jau savaitės tikslumu galima nustatyti, kada Rusijos Dūmoje svarstomų įstatymų kopijos atsiras ir Lietuvos Seime.

O dėl šauktinių ir kariuomenės – pakanka prisiminti auksinių samčių skandalą, kad galėtume įvardinti tikrąsias grėsmes mūsų saugumui. Juokinga ir graudu, kai isterikuojantys pseudopatriotai bado pirštais į jaunimą, mitinguojantį prieš šauktinių kariuomenę, vadina juos kremliaus agentais, o šalies gynyba sabotuojama išgrobstant kariuomenės lėšas.

Ir kaip pavadinti neseniai įvykusį teisėjų korupcijos skandalą, kai buvo suimti ilgai teisingumą kraipę asmenys? Kuo šaliai gali padėti šauktiniai, kai šalis griaunama iš vidaus?  Neseniai skaičiau vieno kandidato į prezidentus kalbą, kurioje jis žada įvesti karinį mokymą moksleiviams. Jei tokie pretendentai laimėtų Prezidento postą, emigracija, manau, dar kelis sykius padidėtų. Ne nuo to galo pradedame kariauti…

Dažnai esi pristatoma kaip žmogaus teisių aktyvistė. Ar taip tave pristato dėl siekio apginti romų teises? Kaip ir kodėl pradėjai dirbti su romais ir su kokiomis problemomis susidūrei, siekdama jiems padėti?

Santykių su romais nepavadinčiau aktyvizmu ir darbu, gal labiau bičiulyste, solidarumu, bet, dėl patogumo sau ir kitiems, šią sąvoką vartoju ir aš. Su aktyvizmu labiau siečiau viešų feminisčių, antifa akcijas. Ten daugiau politikos, o su romais aš esu aš – be jokios politikos.

Net nežinau, iš kur visa tai atėjo ir kada prasidėjo. Mano seneliai priglausdavo romus aukštaitiškoje gryčioje per didžiuosius žiemos šalčius ir, kiek pamenu, mano senelis jautėsi su romais besidalinantis sielos bendryste. Tai, matyt, jis perdavė ir man. Prieš keletą metų Baltarusijoje, po romų konferencijos Minske, prie manęs priėjo seni romai ir pasakė, kad aš esu jų kraujo. Sako – mes matom, kad tu mūsiškė. Po to savo santykių su šia nepaprasta tauta negali apibūdinti taip paprastai. Šis santykis – visam gyvenimui ir net kartoms į priekį.

O problemos, su kuriomis susidūriau, buvo baisios. Panieka romams Lietuvoje yra tokia didelė, kad diskriminaciją yra sunku pakelti net ir tik būnant šalia romo. Pavyzdžiui, nuo manęs yra pabėgęs taksi, nes šalia stovėjo romė. Taip pat teko būti išvarytai už durų, kai mane palaikė rome, nes įstaigoje buvau drauge su senute iš Kirtimų. Teko ištverti pažeminimą, kai visi troleibuse ėmė stipriau gniaužti kuprines ir  rankines, kai keleiviai nutarė, kad aš romė, nes šnekučiavausi su romų tautybės paaugliu. Ir tokių situacijų būta labai daug. Kreivi žvilgsniai, panieka…

O iš tiesioginės aktyvizmo veiklos, dalyvavimo akcijose ir mitinguose aš prieš tris metus pasitraukiau. Išvykau į gūdų kaimą kurti senos agrarinės svajonės: savo rankomis auginti maistą, statyti namą ir gyventi kiek galima labiau nepriklausomai.

Pastaraisiais dešimtmečiais išgyvenome ne vieną visuomenės skaldymo etapą. Iš pradžių elitas priešinamas runkeliams, paskui prasidėjo vatnikų ir naudingų idiotų era. Kaip į šį reiškinį žiūri tu?

Aš žmones taip pat skirstau – į sisteminius ir nesisteminius. Esu įsitikinusi kad tie, kurie dabar vaikšto įsivynioję į trispalvę, lygiai taip pat vaikščiotų įsivynioję ir į tarybų Lietuvos vėliavą, jei pasikeistų laikai. Turiu drąsos tai teigti, nes atsimenu atvirkštinį procesą. Kai tie, kurie klusniai bandomis marširuodavo tarybiniuose paraduose, staiga tapo aršiausi vytininkai ir trispalvininkai. Ir apmaudžiausia, kad tie bandos žmonės ir yra didieji skaldytojai, priešų ieškotojai ir patriotizmo matuotojai.

Rašei apie tai, kad tėvynės priešų paieškos dažnai sukelia fizinį pavojų viešai aptariamiems asmenims. Ar pati esi susidūrusi su panašiais dalykais? Ar tau dėl politinių pažiūrų ir aktyvizmo kada buvo kilusi grėsmė?

Kaip ir minėjau, išvykau gyventi į provinciją, nes nuo visko pavargau. Galima sakyti, susidūriau su didžiuoju paradoksu, kai kovodamas už žmogaus teises, pradedi jaustis lyg kovotum ne už žmones, bet  prieš juos.

Mažai kas apie tai kalba, bet  aktyvizmas nėra vien mitingai ir akcijos. Aktyvizmas mūsų visuomenėje prilyginamas išsišokimui, kitoniškumui ir tai iššaukia savotišką mobingą, persekiojimą, nuolatinį žeminimą, bandymą palaužti ir išstumti iš sociumo – pradedant mūsų nuostabiąja geltonąja žiniasklaida, baigiant pavieniais entuziastais.

Pavyzdžiui, man du metus kažkoks heiteris apspjaudydavo duris – sistemingai ir bjauriai. Turėjau sutrikusios psichikos persekiotoją, kuriai nepatiko mano feministiniai pasisakymai, ir ji šimtais žinučių atakuodavo mano telefoną. Esu radusi aštriu daiktu suraižytą automobilį. Apie grasinimus, memus, patyčias socialiniuose tinkluose net nebekalbu.

Yra buvę ir taip, kad po vienos nužmogėjusios žurnalistės laidelės keletą savaičių bijojau išeiti iš namų. Po himno bylos yra užpuolę girti morozai. Visko buvo, todėl aš labai užjaučiu žmones, kurie išgyvena pjudymą, nes tik pjudytas žmogus gali suprasti, koks tai yra siaubas.

Kaip žiūri į naują populizmo bangą ir kokias matai jos priežastis?

Lietuvoje vyrauja arba dešinė arba ultradešinė. Galima sakyti, likusios tik šios dvi jėgos, kurios tarpusavyje kovoja, ir tai neišvengiamai veda link populizmo. Kritinį mąstymą gimdo kairysis diskursas, kairioji mintis, kuri metų metais Lietuvoje buvo dusinama. Jei ne emigracija, gal tas balansas būtų išlikęs, deja, neišliko. Per pastaruosius metus išvyko tiek daug žmonių, su kuriais protestavome, kūrėme, savanoriavome, kad net sunku ir suskaičiuoti.

Turi daug visuomeninės veiklos patirties. Kokių žmogiškųjų savybių labiausiai reikia politiniam aktyvizmui?

Drąsos ir empatijos. Turi gerai suprasti politinius procesus ir turėti aiškias pažiūras bei nuostatas. Pavyzdžiui, aš save priskiriu anarchistams. Absoliučiai neparanki ideologija, jei siekiama pripažinimo, nuopelnų įvertinimo ir politinės karjeros, ir aš esu šimtu procentų įsitikinusi, kad niekada negausiu nei titulo, nei apdovanojimo, nei pareigų, nei įvertinimo. Pripažinti anarchisto indėlį į visuomeninį gyvenimą yra nepatogu, niekam iš sisteminių žmonių nekils noro tai daryti, ir tai savotiškai išlaisvina. Šios laisvės aš į nieką nekeisčiau, nes tai yra pagrindinė sąlyga politiniam aktyvizmui. Laisvė elgtis sąžiningai, kai nieko nesitikima mainais, neskaičiuojama ir nelaukiama dėkingumo.