Ne apie Gavelio romaną, bet apie Vilniaus džiazą – apie muziką, kuri, kaip rašė Julio Cortazaras, „suartina žmones kur kas labiau ir geriau negu esperanto kalba, UNESCO, ar oro linijos“, apie Vilnius Jazz festivalį, kuris visus – muzikos mylėtojus ir kūrėjus – surenka po vienu stogu tai patirti.

Vilnius Jazz – seniausias tarptautinis džiazo festivalis Lietuvoje. Nors gal net pats seniausias džiazo festivalis Lietuvoje apskritai: įvykusių renginių skaičiumi, sako Antanas Gustys, festivalio organizatorius, pralenkia visus. „Birštonas“ juk tik kas antrus metus vyksta, o kiti festivaliai gerokai jaunesni.

Jazzwise žurnalistas Kevinas Le Gendre‘as, viešėjęs Vilnius Jazz festivalyje praėjusiaisiais metais, rašė: „Nors Vilnius ir mažas, jame sklando didelės idėjos“. Apie tai, kokia yra ta Vilniaus Jazz idėja, kaip gimė ir vystėsi šis unikalus reiškinys, Paulė Steponavičiūtė kalbasi su festivalio įkūrėju Antanu Gusčiu.

Pakalbėkime šiek tiek apie festivalio istoriją: kaip nutiko, kad Vilniuje atsirado džiazo festivalis, koks buvo tas pats pirmasis toks Lietuvoje?

Viskas prasidėjo nuo susidomėjimo, meilės muzikai. Iš pradžių daugiausia domėjausi roko muzika, tačiau vėliau kažkaip natūraliai perėjau prie džiazo. Pradėjau klausytis dabar jau vadinamų džiazo klasikų, kurie man buvo ne tik įdomūs, bet net savotiškai mistifikuoti. Man atrodo, didžiųjų džiazo legendų mistifikavimas yra išlikęs iki šiol. Na, o kas šiek tiek nepažįstama, juk labai įdomu! Tad pamažu plėtėsi mano džiazo kolekcija, nors gauti įrašus, albumus buvo labai sunku. Dar prieš festivalio įkūrimą Vilniuje, dabartinėje Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, veikė toks džiazo klubas, kuriame rinkdavomės su draugais. Ten albumus persirašinėdavome, mainydavomės… Susidomėjimas džiazu darėsi vis stipresnis – norėjosi girdėti džiazą gyvai, tad, kaip ir daugelis jaunų žmonių, pasinėriau į savo naują hobį ir pradėjau važinėtis po įvairius festivalius. Teko aplankyti vos ne visus tuometinio Rytų bloko ar soclagerio šalių: Berlyno Jazzbuhne, Leipcigo Jazztage, Varšuvos Jazz Jamboree, Bratislavos Jazz Days. Mane taip sužavėjo tie džiazo festivaliai! Jie buvo laivės oazės. Ten susipažinau su daugybe jaunų žmonių, tokių pat džiazo mylėtojų, kaip ir aš. Tai buvo visiškai kitas pasaulis: muzika, kuri sklido nuo tų scenų, buvo visiškai kitokia, nei ta, kurią girdėdavome Lietuvoje. Lietuvoje šiaip jau mes juk nieko ir negirdėdavome… Na, o nuostabiausia, kad džiazo fanai iš užsienio žinojo Vilniaus džiazo atlikėjus, žinojo Ganeliną, Čekasiną, Tarasovą, galvojo, kad yra koks nors stiprus džiazo festivalis, kad yra džiazo klubas! Tačiau iš tikrųjų nieko tokio nebuvo. Galiausiai 1987 metais įvyko savotiškas lūžis, kuomet galutinai nusprendžiau, jog reikia kurti festivalį Vilniuje. Menininkų kultūros rūmuose vyko paskutinis, GTČ [1] atsisveikinimo koncertas, po kurio pajutau tuomet labai stiprų nerimą. Galvojau: negi tuo ir baigsis džiazas Vilniuje? Visad maniau, jog Lietuvoje turi būti naujojo džiazo festivalis, tęsiantis Ganelino trio pradėtą veiklą ir vystantis Vilniaus džiazo mokyklos tradiciją, taigi tas paskutinis jų koncertas ir buvo man paskutinis lašas. Dar tų pačių metų rudenį iškabinome atspausdintus plakatėlius Gedimino prospekte tiesiog ant medžių, kviesdami į festivalį, ir, didžiam mano nustebimui, jis netikėtai nusisekė! Žiūrovų susirinko pilna salė, visi sakė, kad būtinai reikia tęsti tokį dalyką. Tuo metu jau vyko visuomenės atšilimas, vyko ir roko festivaliai, prie kurių rengimo ir pačiam teko truputį prisidėti. Tad mintis apie džiazo festivalį manęs nepaliko ir jau kitais metais persikėlėme į tuometinius Profsąjungų rūmus, kur įvyko jau tikrai tarptautinis, solidžią programą, puikius atlikėjus pristatęs festivalis Vilnius Jazz. Šį festivalį aš ir praminiau pirmuoju, nors juk pats pirmasis iš tiesų yra 1987-ųjų „mažasis“ festivalis. Dabar jį vadinu tiesiog „nuliniu“ (juokiasi).

Aut. Vytautas Suslavičius

Aut. Vytautas Suslavičius

Kaip apibūdintumėte festivalio idėją?

Na, ko gero, tai būtų galima apibūdinti kaip tokį giluminį maištą prieš trafaretizmą. Neprasidėjo jis nuo maišto, tarkim, konkrečiai prieš sovietinę sistemą. Ne, tai maištas platesne prasme, maištas prieš nusistovėjusią, sustingusią kultūrinę situaciją. Ir šis maištas visąlaik tęsiasi. Tiesiog galvoju, kad pats festivalis yra laisvės išraiška. Trafaretizmas yra mirtis kūrybai, o Vilnius Jazz festivalis, man regis, yra langas į pasaulį.

Vilnius Jazz yra išskirtinis netradicinio, avangardinio džiazo žanru, propaguojamu festivalyje. Įdomu, kodėl susitelkta būtent į šią kryptį?

Per visus savo gyvavimo metus Vilnius Jazz išlaiko labai aiškią naujojo, kūrybinio džiazo kryptį. (Tiesa, esama ir daugiau panašų stilių turinčių festivalių, pavyzdžiui, Tampere Jazz Happening Suomijoje, Willisau Šveicarijoje, Moers Vokietijoje…) Visame pasaulyje Vilnius Jazz garsėja labai aiškiai atpažįstama branda. Pasakęs festivalio pavadinimą, jau tarytum girdi tą muziką… Tai ribinė „pafrontės“ muzika – avangardo muzika. Tai nėra nei miesto šventė, nei koks masinis stadionų renginys. Pavadinčiau tai atradimų festivaliu. Tokios krypties pasirinkimas nėra mano liguisto suvokimo vaisius. Daugeliui žmonių muzika yra tik tam tikras fonas, o štai Vilnius Jazz siūlo atrasti kažką naujo muzikoje. Festivalis orientuotas į tą publiką, kuri yra iki šiol atvira naujovėms, atvira pažinimui, žmonėms, kuriuose dar rusena kažko naujo troškimas, kurie dar nėra, kaip aš sakau, „užmigę“. Daug kartų susidūriau su situacija, kai žmonės prieina prie manęs po festivalio ir dėkoja, sako: „Žinai, aš niekad negalvojau, kad tai yra džiazas“. Kartais žmonės čia pakliūva netgi nežinodami, kur eina, ir galų gale tampa džiazo fanais. Todėl manau, kad į festivalį turėtų ateiti ne tik tie, kurie galbūt jau gerai gaudosi džiazo sąvokose, bet tiems, kuriems įdomi šiuolaikinė muzika plačiąja prasme.

Apskritai Vilnius Jazz visuomet buvo ne tiek renginys pačiai publikai, kiek stimulas atlikėjams. Niekada nesistengta pataikauti žiūrovui. Naujais vardais ir naujomis kryptimis kaip tik buvo stengtasi juos provokuoti ir supažindinti su naujovėmis. Iš esmės Vilnius Jazz festivalis yra beveik edukacinis festivalis (juokiasi). Visgi bene aktualiausias jis yra patiems muzikams. Jiems tai labai stipri kūrybinė aikštelė, kurioje jie gali pristatyti savo muzikinius projektus, palyginti save su intelektualiausiais užsienio muzikantais, praplėsti suvokimo ribas, pagauti naujus kūrybinius impulsus. Per visus festivalio gyvavimo metus buvo pristatyta visa plejada pačių ryškiausių ir kūrybiškiausių džiazo atlikėjų. Tai ne komerciniai vardai, dažnai net visai nežinomi muzikantai, kurie tik vėliau būdavo atrasti. Kaip žinia, festivalis pasidėjo sovietmečiu ir daugeliui tuomet dar jaunų muzikantų buvo tramplinas į Vakarų Europą. Tuo metu čia suvažiuodavo daug užsienio prodiuserių, džiazo festivalių rengėjų. Jie pirmąkart pamatydavo tiek mūsų, tiek visos Sovietų Sąjungos naujus džiazmenus, kurių dar nežinojo, niekada apie juos negirdėjo. Taip dėl šio festivalio jaunieji muzikantai būdavo pakviesti koncertuoti į kitus festivalius. Vilnius Jazz iš tiesų tapo labai svarbia ne tik Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos naujojo džiazo aikštele. Tuo metu buvo tik keletas tokių festivalių, tačiau jie visi galiausiai mirė. Ypač didelę įtaką, manau, šis festivalis turėjo Vilniaus džiazo atlikėjams. Jis leido suprasti, kad neprivalai būti tobulas imitatorius: turi eiti savo, kad ir sunkiu, keliu, būti savimi, groti savo muziką. Manau, kad šiuo atžvilgiu Vilniaus džiazo kūrėjai ir atlikėjai labai stiprūs.

Vilniaus džiazo kūrėjai? Kaip apibūdintumėte Vilniaus džiazo mokyklą, jei tokia tikrai yra?

Šiek tiek sudėtinga apibūdinti tai, ką vadiname Vilniaus džiazo mokykla. Kiti iš viso prieštarauja, sako, kad jos nėra. Aš pats manau, geriausiai šią situaciją yra apibūdinęs Molokojedovas. Jis apibrėžė Vilniaus džiazą kaip išskirtinai polistilistišką, persipinančią su roko, etnine ir klasikine muzika. Džiazo atlikėjus įvardijo kaip multiinstrumentalistus. Pavyzdžiui, jei saksofonistas groja dar pianinu ir būgnais, žinok – jis iš Vilniaus. Galima dar paminėti ir unikalią pedagoginę taktiką, kurią pagrindė Vladimiras Čekasinas.

Aiškintis, ar yra atskira Vilniaus džiazo mokykla, ar ne, – muzikologų reikalas. Aš Vilniaus mokyklą jaučiu kiek kitaip. Man ji visų pirma pasireiškia per Vilniaus džiazo atlikėjus, tendenciją siekti autentiškumo, norą būti originaliam, nieko neimituoti, tobulai improvizuoti – kartu šios savybės sudaro stiprų paveikslą to, ką, manau, ir galima vadinti Vilniaus džiazo mokykla. Vis dėlto netikiu, kad reikia stengtis tilpti į kažkokius rėmus, viską sisteminti. Žinoma, išskiriame, tarkime, Norvegijos džiazo mokyklą ar panašiai, tačiau pats atlikėjas kaip individualybė turi būti universalus ir be galo turtingas. Jis turi talpinti savyje ir savo etninę muziką, bet tuo pat metu ir neuždaryti savęs joje. Jame turi būti visas mikropasaulis. Kitaip tiesiog neįmanoma, jei nori būti džiazo muzikantu. Turi nuo pat pirmos akimirkos mąstyti globaliai, nugriauti savo ribas, stebėti pačias naujausias muzikos tendencijas. Antraip nei save realizuosi, nei būsi kam įdomus. Galvoti apie tai, kaip būti įdomiam Lietuvos publikai, pavyzdžiui, yra tiesiog pražūtis.

Aut. Andrzej Barabasz

Aut. Andrzej Barabasz

Galbūt galėtumėte papasakoti šiek tiek apie Vilnius Jazz Young Power konkursą ir kaip jis susijęs su bendru festivalio kontekstu?

Vilnius Jazz Young Power idėja kilo iš supratimo, kad festivalio publika pradėjo senti kartu su manimi (juokiasi). Supratau, kad nenoriu festivalio baigties po mano kartos. Galvojau, kaip atnaujinti auditoriją, netgi atlikėjus, nedarant jokių muzikinių kompromisų. Juk būtų labai lengva pakeisti stilių, įvesti populiarių muzikos klubų stilistiką, tačiau šito nenorėjau. Galiausiai nusprendėme, kad reikia daryti jaunųjų džiazo atlikėjų konkursą. Nuo to laiko festivalio metu vyksta geriausių grupių koncertas–konkursas, kurio nugalėtojus renka komisija ir pati publika. Tai labai motyvuoja dalyvius, be to, pritraukia jaunus žmones į Vilnius Jazz. Jaučiu, kaip po konkurso atsiradimo į festivalio gyvenimą įsiliejo šviežio kraujo, atsirado nauja džiazo klausytojų karta. Festivalis tapo gyvesnis ­– net ir seniausiesiems dabar reikia pakovoti, kad pakiltų ant scenos. Manau, kad ugdyti naują džiazo kartą yra labai svarbu. Reikia kurti tęstinumą. Kasmet būna labai baisu, ar konkursas tikrai įvyks: paskutinę registracijos dieną dažniausiai neturiu nei vienos paraiškos, ir tik porai minučių likus iki dvyliktos valandos, kuomet techniškai baigiasi registracija, pasipila laiškai (juokiasi). Noriu pasidžiaugti, kad visi festivalio laureatai labai aktyvūs, nenustoja toliau kurti, bendradarbiauti su kitais atlikėjais net ir iš užsienio. Vėliau jie atveža savo programas atgal į Lietuvą, tad jaučiu, kad kiekvienais metais po festivalio ir konkurso Lietuvos džiazas turtėja, auga. Jau esama kelių džiazo klausytojų kartų: matau pirmųjų festivalių lankytojus, dabar ateinančius jau su savo vaikais ar net anūkais. Man atrodo, tai labai prasminga.

Norėčiau pasiteirauti apie festivalio organizavimą. Kokie buvo pagrindiniai sunkumai? Ar turite kokią nors su Vilnius Jazz susijusią svajonę?

Ko gero sunkiausia buvo išlaikyti pagrindinę festivalio kryptį. Per visus tuos metus keitėsi sistemos, žmonės, šalys, valiutos, sunkumai buvo išties labai dideli, nes viskas labai keitėsi, o išlaikyti tai, kas sukelia muzikos mėgėjo norą pažinti ir atrasti, buvo iššūkis. Dabar, kai per kelias sekundes gali susisiekti su kitu pasaulio kraštu, jaunimas tikriausiai sunkiai įsivaizduoja tokius dalykus. Tačiau tada, kai buvo pradėtas festivalis, su muzikantais iš užsienio susirašinėdavome paprasčiausiais laiškais. Įsivaizduokite, parašai laišką – atsakymą gauni po mėnesio. Jau pradeda artėti festivalio terminas, nori paskambinti: turi užsisakyti skambutį, tuomet lauki, kartais gal net parą, kol galiausiai kokią antrą nakties tave sujungia su Berlynu, tačiau ten niekas neatsako… Tokia tuomet buvo komunikacija. Šiandien truputį kitokios problemos, daugiausia finansinės – beveik trisdešimt metų vykstantis festivalis lig šiol taip ir nebuvo įtrauktas į Kultūros ministerijos tęstinių festivalių sąrašą…

Ruošiamas Vilnius Jazz labai ilgai, įdedama daug labai nuoseklaus darbo. Šiandien, pavyzdžiui, aiški ne tik šių metų, bet jau beveik ir kitų metų festivalio programa. Ar pavyks ją įgyvendinti, niekad nesi užtikrintas. Pats renginys dažnai tampa sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių rezultatu. Yra muzikantų, kuriuos kasmet vis noriu pasikviesti į festivalį. Jų sąrašas tikrai didelis, tačiau taip ir nepavyksta dėl įvairiausių priežasčių – nuo netinkamų datų iki per kuklaus biudžeto.

Svajoju apie idealų festivalį. Visuomet stengiuosi surengti kiek įmanoma geresnį, tačiau to idealaus dar taip ir nepavyko. Idealus būtų toks, kuris įvyksta lygiai pagal mano iš anksto numatytą planą. Bet vis dėlto svarbiausia, kad festivalio klausytojai išeitų iš jo pasisėmę kažko naujo. Šiandien festivalio publika labai stipri, išsilavinusi, žino, kur eina, ką naujo nori išgirsti. Jei nieko naujo neatranda, taip ir pasako man. Smagus faktas: jei festivalyje negroja japonai, tai visuomet klausia: „Kodėl nebuvo šįmet japonų atlikėjų?“

O koks buvo pats įsimintiniausias, istoriškiausias festivalis ar pasirodymas?

Na, sunku pasakyti. Dabar, permąstydamas visus tuos atlikėjus, kurie yra dalyvavę festivalyje, suvokiu, kad daugelis tų, kuriuos norėčiau išskirti, jau iškeliavę anapilin… Tai ir Leroy‘us Jenkinsas (JAV), Tomas Cora (JAV), Joe Zawinul (JAV), Werneris Luedi (Šveicarija), Willemas Breukeris (Olandija). Tiesiog džiaugiuosi, kad turėjau garbės juos pasikviesti ir pristatyti Vilniaus publikai. Tai buvo atlikėjai, kurie dabar yra mano auksiniame, „legendų sąraše“. Išties, labai įdomu, dabar jau po truputį pradeda atsirasti sąsajų tarp tų, kurie kadaise dalyvavo festivalyje, ir tų, kurie tik pirmą kartą jame pasirodys. Pavyzdžiui, šiemet gros muzikantai, paruošę specialią programą, skirtą Steve‘o Lacy‘o kūrybiniam palikimui. Juk jis prieš daugelį metų koncertavo čia, Vilnius Jazz festivalyje…

Ar pastebite, kaip keičiasi pati muzika per tiek festivalio gyvavimo metų?

Man džiazas tuo įdomus, kad yra labai atviras. Jis – atskiras mikrokosmosas. Ši muzika labai smarkiai evoliucionuoja, ji labai gyva, įtraukia absoliučiai viską, jautriai reaguoja į tai, kas vyksta aplink. Jei paklausytume naujausių džiazo įrašų, išgirstume viską, visas muzikines aktualijas, visa, kas šiandien mus supa. Tačiau džiazas turi ir tai, kas niekad nekinta – improvizaciją ir gyvybiškumą. Džiazas niekad negali būti trafaretas, kurį gali naudoti šimtus kartų ir kurti šablonus. Tam tikri ryšiai tarp muzikantų, savotiškas transas, ką ypač klausydamasis pasirodymo gyvai gali pastebėti – tuo mane ši muzika ypač žavi. Tai – šiandien, čia ir dabar kuriama muzika.

Labai Jums ačiū už pokalbį ir už tai, kad kiekvienais metais Vilnius Jazz primena neišsenkančias muzikos galimybes, suteikia progą kitaip pažvelgti į džiazą, instrumentą, pasirodymą. Linkiu, kad entuziazmas toliau kuriant festivalį neblėstų ir džiazo gyvybingumu, kūrybiškumu užsikrėstų kuo platesnis ratas klausytojų!

[1] Viačeslavo Ganelino (klavišiniai), Vladimiro Tarasovo (mušamieji) ir Vladimiras Čekasino (saksofonas) arba Ganelino trio.

524581_10150741185148399_1522842040_n-300x117