Jis − vienas iš įvairiapusiškiausių ir savičiausių šiuolaikinių perkusininkų ir kompozitorių, instaliacijų kūrėjų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Laikomas vienu iš Lietuvos džiazo patriarchų, kultinio GTČ narys − Vladimiras Tarasovas. Koncertavęs su gausybe muzikantų bei menininkų: Anthony Braxton, Rova Saxophone Quartet, Joseph Nadj, Joëlle Léandre ir kt. Didžiulė garbė kalbinti legendą… Tik viena apmaudu − negali raštu išspausdinti tų spindinčių akių ir entuziazmo kupino balso! Taigi Jums prieš akis − pokalbis apie džiazą ir muziką apskritai, kiek tai yra įmanoma… Kalbėjosi Paulė Steponavičiūtė.

Apie viską nuo pradžių. Kada ir kaip Jūs susipažinote su muzika, džiazu?

Aš manau, kad mes su muzika atradome vienas kitą. Kai buvau vaikas, penkerių, šešerių metų, tėvai man padovanojo džiazo plokštelę, ir aš įsimylėjau tą muziką  labai paprastai… O taip pat, girdėjau, kaip ir visi mano kartos muzikantai, Louis Armstrongą, tai kaip jis dainuoja, ir viskas − to pakako… Po karo dar ir tuos filmus rodė, archyvinius, pavyzdžiui, Saulės serenadą, apie Glenno Millerio orkestrą. Tai buvo  labai gražūs filmai, o juose daug džiazo − taip aš ir įsimylėjau tą muziką. Tais laikais tik tiek tebuvo − džiazas ir Boogy-Woogy. Rokas atsirado vėliau, nors buvo ir labai gerų roko muzikantų, vėliau jau ir  Rolling Stone‘ai, Chicago, Blood, Sweat and Tears, Carlos Santana. Kai The Beatles atėjo  madą  popsiukas, tai išvis mums nebuvo įdomu. Bet džiazas visuomet išliko kaip prioritetas.

Gyvenau Rusijoje, Archangelske. Ten užsieniečių  krūvos, jūreivių − krūvos, iš jų užsisakydavome daug plokštelių. Visas paskutines plokšteles gaudavome jau po dešimties dienų nuo jų pasirodymo. Keturiolikos metų jau grojau profesionaliame orkestre, taip pat grojau ir viename tarptautiniame  jūreivių klube, kuriame visi užsieniečiai rinkosi. Ir prekiavo farsovčikai (taip juos tada vadindavome, dabar sakytume biznieriai) − kas cigaretėm, kas džinsais, o aš visuomet iš jų užsisakinėdavau plokšteles. Buvo tais laikais toks amerikiečių katalogas Schwann − jame visos naujausios plokštelės buvo.

Kodėl pasirinkote groti būtent būgnais?

O tėvai nenorėjo, kad gročiau būgnais, norėjo, kad gročiau fortepijonu. Tačiau kaip prikibau prie būgnų, taip ir jie „prikibo“ prie manęs ir viskas. Visą gyvenimą išliko ta meilė. Būgnai man atrodo ypatingi, nes yra patys archajiškiausi iš visų instrumentų. Dėl to jie tokie susiję su šamanizmu, ritualika. Smuikai, fortepijonai atsirado daug vėliau ir jie jau žmogaus sukurti… O štai būgnai net ne žmonių sugalvoti. Viena su kita susitrenkiančios lazdos (lazda apie lazdą), jau nuo neatmenamų laikų buvo. Nežinau net, kas pirma- ar žodis, ar  pirma buvo… (ir supliaukši rankomis, suprask − garsas).

Na, o kaip susiklostė aplinkybės, kad atsidūrėte Lietuvoje?

Į Vilnių mane paėmė Jonas Cijūnėlis, labai inteligentiškas ir genialus žmogus. Jis buvo Lietuvos filharmonijos orkestro „Nemuno žiburiai“ meno vadovas. Puikus buvo orkestras: jame grojo muzikantai iš visos Tarybų Sąjungos. Taigi, atvažiavo šis orkestras koncertuoti į Archangelską, o aš, kaip tik tuo metu buvau grįžęs iš Leningrado (išmetė mane iš konservatorijos, už tą patį džiazą). Ir nutiko taip, kad jų būgnininkas susirgo, o jiems juk reikia groti koncertą filharmonijoje, tad ieškojo visur pamainos. Kažkas iš filharmonijos darbuotojų parekomendavo mane. Pusę valandos parepetavome, puikiai sugrojome koncertą, o kitą rytą Jonas atėjo pas mane į namus ir sako: „Viskas, važiuojam pas mane į Lietuvą“. Jis mane pasiėmė kaip lagaminą. O kas man − aš buvau jaunas, koks skirtumas, kur gyventi. (Ir dabar didelio skirtumo man nėra. Pusę metų gyvenu Amerikoj, pusę metų Prancūzijoj. Menininkas gyvena ten, kur yra darbo. Nors aš labai myliu Vilnių, čia mano namai, mano studija.) Vėliau mūsų bigbendą valdžia deformavo − nepatiko jiems, kad mes amerikiečių propagandą grojam,  tad mes su Cijūnėliu perėjom į Lietuvos radijo ir televizijos orkestrą. Paskui susipažinau su Ganelinu, pradėjome groti „Neringoj“, kartais su mumis grojo Grigorijus Tallas (fotografas, kuris laisvalaikiu grojo ir kontrabosu). Jau buvome šiek tiek žinomi ir galų gale Sverdlovske suradom Čekasiną. Nuo to laiko  pradėjome groti trise.

Kas lėmė tai, kad Jūs išsiskyrėte?

Ganelinas nerimavo dėl antisemitizmo, todėl išvažiavo į Izraelį (tuo metu labai daug žydų išvyko), jo dukrai dėl sveikatos buvo geriau gyventi šiltesniame klimate. Paskui dar grojome duetu su Čekasinu porą koncertų, ir viskas tuo baigėsi. Tačiau kiekvienas dar būdami trio paraleliai turėjome ir savo solinę programą. Žinot, dabar, kai žiūriu atgal, galvoju: mes kartu grojome šešiolika metų − užteks. Nors ne viskas buvo pasakyta, jei dar būtume pasilikę groti kartu, gal viskas ir būtų buvę gerai, tačiau būtų pasidariusi kažkokia muzikinė gamykla, o man tai nėra priimtina. Aš manau, kad mene turi būti „kvėpavimas“. Aišku, galiu groti kiekvieną dieną po koncertą, taip ir būna turų metu, bet kad dirbti taip, kiekvieną dieną… Menininkas turi būti laisvas. O vėliau pradėjau užsiimti vizualiniu menu, man tai labai patiko, taip ir nebesugrįžau…

Kokie tuo metu buvo didžiausi jūsų korifėjai?

Tai buvo tie laikai, kada buvo super daug gerų muzikantų. Amerikiečių, daugiausiai. Tai buvo ir Albert Ayler, John Coltrane, Count Basie, Ornette Coleman, Duke Ellington… Duke‘as net buvo atvažiavęs, girdėjau dvylika jo koncertų- buvo fantastika. Tie vadinami sixties buvo tokie įdomūs,  buvo gausybė gerų menininkų, muzikantų, dainininkų ir kiekvienas buvo asmenybė. Atrodytų, kad kuo toliau, tuo turi būti geriau, bet panašu, kad taip nėra: visai neseniai buvau San Franciske, ten yra toks labai prabangus boutique salonas, žodžiu − visokios garsių dizainerių parduotuvės, ir panašiai, aš vaikščiojau tenai, ir leido ten per garsiakalbius kažkokį popsą. Na, geriausiu atveju Franko Sinatros dainas, bet štai užėjęs į kavinukę, gerdamas kavą išgirdau, kad skamba Albert Aylerio plokštelė, kurią pats turiu. Ir žinot, pagalvojau, kad  iš vienos pusės tai tragedija. Dėl to, kad dabar nebeturime tos muzikos, kurią norime girdėti. Nuolat grįžtame atgal, kad ir į tuos pačius šešiasdešimtuosius, „pasiimame“ muziką, kuri skambėjo prieš dvidešimt trisdešimt metų.

Taip išeina, kad nebeturime kažko savo?

Taip, nebeturime kažko savo, ką norėtume girdėti, na kad ir parduotuvėje. Kas, kad yra daug dainininkų, bet juk visi jie kopijuoja kažką, imituoja. Yra krūvos profesionalų ir kiekvienas sugros tau tai, ką įdavei. Bet meistrų yra labai mažai. O tada visi buvo meistrai. Kiekvienas buvo individualybė, turėjo kažką savo pasakyti. Sixties buvo ne tik narkotikai, kaip Cortazáras rašo. „Narkotikai“ buvo ore. Net ir dabar man išlipus oro uoste New Yorke tas pats jausmas apima − norisi kažką daryti, veikti. O tuomet tai buvo išvis! Bet ir visame pasaulyje buvo tokia nuotaika, ne tik Sovietų Sąjungoj. Kitur jie gal kovojo su kuo kitu, imperializmu, kad ir kaip jie vadina, čekai kovojo už savo 1968-uosius, amerikonai kovojo, nes Amerika prieš Vietnamą ėjo… Nebegroti buvo tiesiog neįmanoma! Norėjosi groti. Beje, Art Vilnius ’15, kaip tik rodysiu savo darbą „1960s“. Tai video instaliacija, labai kviečiu aplankyti. Ji būtent šia tema.

Mano laikais, kai gyvenome Sovietų Sąjungoje, nieko negalėjome, negalėjome išvažiuoti, pavyzdžiui, į Paryžių, tai mums beliko tik groti groti ir dar kartą groti. O dabar kai mes galime sėsti į lėktuvą ir per keletą valandų atsidurti kur tik norim, ypatingai jaunimui reikia turėti labai daug stiprybės, kad taip imtų ir atsisėstų ką nors mokytis. O tai būtina. Reikia praeiti, kaip sakė Ciceronas tuos tris etapus: yra amateur − megėjas, profesionalas ir meistras. Išmanyti techniką, ypač muzikoje,  yra labai svarbu, svarbu turėti stiprų pagrindą. Dėl to ir reikia mokytis universitetuose, ir tiktai paskui, tiktai kai žinome root (pačias šaknis), surasim save. Muzikantai, žino, kur ką reikia spausti, kad išgautų norimą efektą ir panašiai, tai profesionalų darbas. O meistras pats tampa savo išgaunamo garso dalimi. Jis gali beveik negroti −  muzika iš jo sklinda savaime. Vieną kartą pats tuo įsitikinau Vladimiro Horowitzo koncerte. Jis išėjo į sceną − o mes jau visi kažkur savo viduje girdim Chopino preliudą… Jis atsisėdo ir pradėjo groti būtent tą Chopino preliudą! Ne, tai ne tik aš- visi, kurie buvom tame koncerte, girdėjom tą patį. Tai šamanizmas. Tas pats buvo ir su Duke Ellingtonu.  Čia kaip Malewich „Juodas kvadratas“ − atrodo, kad nieko nėra, bet yra viskas.

Iš tiesų, atrasti ir suprasti save nėra paprasta. Niekada nežinosim, kad galbūt galėjome būti puikūs biologai ar šachmatų žaidėjai. Bet, kaip sakė Coltrane‘as, ta Love Supreme, vis tiek egzistuoja. Žmogus jauti, kad tave traukia į kurią nors pusę, čia kaip meilė. Nereikia stengtis išrasti dviračio − reikia save atrasti.

Tai visgi Jūsų nuomone, išsilavinimas yra būtinas?

Oi, na ne, ne visada. Būna, kad talentingi žmonės pradeda kurti ir labai vėlyvame amžiuje, yra labai daug pavyzdžių. Bet jei yra galimybė, tai ypač muzikantui reikia labai  dirbti ir mokytis tam, kad įgytų techniką. Kai scenoje groja muzikantas, jau po kelių minučių gali pasakyti, ar jis moka groti, ar ne. Tai matosi: ar yra technika, ar garsas švarus ir t.t., dar už trijų minučių jau galima pasakyti, ar jis turi ką galvoje, ar ne. Ar jis kažką kopijuoja, ar pats kuria. Kai muzikantas turi kažkokią vidinę energiją, tai jis iškarto patrauks dėmesį. Kaip sakė Duke Ellingtonas, music must to take, if it takes you − that‘s all. Pavyzdys galėtų būti Glenas Gouldas: mano minėtoje instaliacijoje bus vienas jo įrašas, kur grodamas Ellingtoną jis pradeda dainuoti. Jis buvo genijus. Ir negali tiesiog taip paprastai išeiti, nesiklausyti, nes jis pritraukia. Vėlgi, prisimenu, buvau Taline, 1968 metais, pas vieną savo draugą, jis paskui pabėgo į vakarus, žodžiu, mes sėdėjome jo namuose ir ten klausėmės Jimi Hendrixo koncerto per suomių televiziją: net per ekraną jautėsi ta energetika, visi buvome apšalę! Tai narkotikai gerąją prasme. Vienais metais Woodstocke grojo Ravi Shankar, labai garsus citaristas. Vėliau, žurnalistas jo klausė: „Ką gi jūs ten darėte“? Jis juk nei hipis, nei narkomanas koks. Ir žinot, ką jis atsakė? „I want to show these young people that music is also a drug“. Suprantate, nebūtina rūkyti ar gerti, mat garsas, kaip jau sakiau, irgi yra narkotikas. Ir nesvarbu ar tai klasika, ar koks kitas stilius. Negalima sakyti, jog džiazas geras, o rokas blogas, ne! Yra gera muzika arba išvis ne muzika. Atrodo, kad taip atsakė Toscanini į Artūro Rubinšteino klausimą, ar geri buvo orkestro, kuriam jis dirigavo, muzikantai. „Blogų muzikantų nebūna – būna arba geri, arba išvis ne muzikantai“. Manau, kad tai labai teisingas atsakymas.

Ar galėčiau šiek tiek painterpretuoti? Štai, grojate būgnais, tačiau Jūsų rankose jie skamba kaip melodinis instrumentas, ar neklystu?

Labai džiugu, kad jūs tai pastebėjote. Man grojimas būgnais kaip geras Stradivarius, ar Steinway royalis… Būgnai gali labai daug, visos tos spalvos, intonacijos, kurias jie gali išgauti, man labai įdomu. Ne tiek groti garsiai ar greitai, bet groti tyliai ir būti tame garse. O apskritai man pauzės man svarbiau negu pats garsas. Ta erdvė tarp dviejų natų man svarbiau nei pati nata. Kaip mes sakome − lyga. Tai, kas vyksta tame tarpe. Atrodo, ką turėtų daryti būgnininkas? Groti garsiai, greitai ir viskas. Man atvirkščiai. Pauzė man labai svarbi, svarbi apgalvojimui. Ne tyluma kaip pas Cage‘ą, bet perėjimas. Tai taip įdomu: negali per greitai, negali ir per lėtai. Turi gyventi su tuo garsu. Kitaip tariant, turi būti to garso dalis, pats būti garsu. Žmogus turi skambėti. Pats. Ir mes visi skambame. Man teko labai įdomi patirtis New Haveno universitete. Ten yra toks tylos kambarys, kuriame nėra absoliučiai jokio garso- garso vakuumas. Įsivaizduojate? Jame gali girdėti, kaip tavo paties gyslose teka kraujas, kaip plaka širdis! Girdi savo paties kūną… Ten pabuvęs ir tai patyręs, daug supranti…

Net ir Jūsų instaliacijos, visos, galima sakyti, „skamba“.

Tikrai taip, mano instaliacijos labai susijusios su garsu (išskyrus vieną − „Kalėdų vainikas“: skrendant lėktuvu galima buvo pamatyti kaip iš Vilniaus senamiesčio septynių bažnyčių bokštų sklindančios švieselės susijungia į vainiką).

Jūsų muzikoje nemažai sintezės ir su žodžiais, su poezija, turėjote gausybę tokių projektų, ir pagal  Cage‘o, ir Donelaičio tektus, anksčiau su Kruglovu, amerikiečiu Kerry Shawnu Keysu…

Taip, su poetais esu daug dirbęs. Man žodis yra perkusinis garsas. Prisimenu, ką darėme Frankfurto knygų mugėje kartu  su poetais Yang Lian, Kerry Shawn Keysu, Sigitu Geda ir Dmitry Prigovu. Sonatinoje keturiems balsams, perkusijai, obojui ir kontrabosui skambėjo poezija keturiomis kalbomis: anglų, rusų, lietuvių, kinų… Yang Lian manęs tuomet  klausė: „Vladimirai, kas čia kiniškai supranta?“ Aš jam atsakiau, jog jei bus kinų, tai jie tikrai supras, o juk man jūsų balsai reikalingi kaip instrumentai! Kaip ta pati perkusija, cow bellas ar wood blockas

Ir taip,  man poezija labai brangi, dažnai dalyvauju Druskininkų festivalyje, groju, skaitau, o ir nuo vaikystės poeziją labai myliu, Achmatova, Pasternakas − mano mėgstamiausi…O iš lietuvių tai Geda, Širvys! Man tai muzika.

Jūsų muzikoje daug varpų. Kuo Jums artimas šis  garsas?

Taip, tiesa, varpų naudoju nemažai. Yra mano instaliacija Kazimiero bažnyčioje, kur nuolat skamba tik tie varpeliai.  Iš tikrųjų bijau aš taip įvardinti, jog varpai mano muzikoje turi kažkokią ypatingą, išskirtinę reikšmę. Man tiesiog įdomus pats jų garsas. Jis nėra kažkoks konkretus simbolis. Kiekviename kūrinyje jie skamba kitaip ir derinasi su kitais garsais skirtingais principais. Įdomus dalykas − netoli Baku yra senovinė vietovė, išlikusi dar nuo paleolito laikų. Tada dar nebuvo bažnyčių su varpais ir vietoj varpo naudodavo akmenį su absoliučiai unikaliu garsu, lygiai kaip varpo. Aš jo ieškojau labai ilgai. Ir radau.

Daug keliaujate, galite palyginti labai skirtingų šalių muzikantus. Minėjote, jog muzikantai yra daugiau mažiau kosmopolitai. Tačiau juk egzistuoja skirtingos mokyklos, o gal jau amerikiečiai groja taip pat ir kaip europiečiai?

Žinoma, tradicijos lieka, tai mūsų viduje. Muzikoje labai jaučiasi iš kur žmogus − muzikantas − kilęs. Kai į Sovietų Sąjungą atėjo džiazas, visi buvo labai susižavėję ir norėjo groti taip, kaip amerikiečiai. Bet tai neteisinga. Nes tai kopijavimas. Kalbant apie džiazą, tai, be abejo, pagrindine išlieka amerikiečių džiazo mokykla. Amerikiečiai pirmieji pasakė žodį, o visi kiti jau galvoja kaip tą žodį naudoti. Tačiau prancūzai turi savo stilių, vokiečiai – savo. Esu laimingas, kad mes galėjome sukurti mūsų lietuvišką džiazo mokyklą.

Galbūt papasakotumėte daugiau apie naujesnius savo darbus, pavyzdžiui, „Gobeleną“? Kuo gi čia dėtas Donelaitis?

Kiekviena muzika yra savotiškas gobelenas. Šiame kūrinyje būtent ir kūriau gobeleną, tik iš garsų. Kodėl Donelaitis? Esu sukūręs video instaliaciją, pavadinimu Kyklos (cyclus arba metų laikai). Tai senas medis, kuris auga po mano studijos langais. „Pažįstu“ jį daugelį metų, su juo net sveikinuosi rytais, jis mane pasitinka sugrįžus po gastrolių. Sumaniau jį fotografuoti visais metų laikais. Kiekvieną dieną padarydavau po nuotrauką, taip per metus susidarė 365, jos „susuktos“ sudaro video, kuriame gali išvysti metų laikų kaitą, skambant Gobelenui. Tiesiog nedidelis gestas ir pagarba Donelaičio talentui.

Na, o projektas skambėjęs „Vilnius Jazz“ festivalyje 2012 metais „Lectures of nothing“, koks Jūsų santykis su Cage‘u?

Na, tais metais buvo Cage šimtmečio jubiliejus, mane kaip tik pakvietė groti Vilnius Jazz Antanas Gustys (festivalio įkūrėjas ir organizatorius), taip ir gimė idėja. Paprastai, kiekviena proga stengiuosi sukurti vis naują programą.

Labai ilgai galvojau, ką reikia „įdarbint“ skaityti Cage‘o tekstą. Bet kas galėtų tai geriau padaryti nei Petras Geniušas? Taip man tuo metu pasirodė. Kas geriau supras apie tą situaciją, apie šiuolaikinę muziką? Visi tikriausiai laukė, kada gi jis pagaliau gros, bet čia viskas specialiai taip buvo sugalvota. Tai buvo Petro solo. Ir improvizavo jis daug. O  dėl Cage‘o, tai esu labai daug jo grojęs: kūrinius solo, ansamblius… Daugiausia užsienyje, aišku. Lietuvoje nedaug kas žinojo, kas yra tas Cage‘as. Net ir filharmonijos direkcija nežino. Žino pavardę, bet muzikos išvis nežino. Supratau tai, kuomet neseniai jie mane pakvietė groti. Buvo netgi toks anekdotas:  per spaudos konferenciją, juokavau, sakiau vienam iš mūsų dirigentų: „Štai, turiu 4‘33‘‘ partitūrą, jums atnešiu, gal sugrosit?“ ir jis man rimtai atsakė: „Taip, taip, būtinai, atneškit, reikės peržiūrėti ir sugroti“ − jis nežinojo, kad ten nieko nėra toje partitūroje! (juokiasi)

Pas mus dar daug konservatyvumo akademinėj aplinkoj. Tad labai džiugu, kai galima šiek tiek išjudinti šitą balą. Vyrai, juk dvidešimt pirmas amžius, gyvenam savo kaime ir nenorim žinot, kas kitur darosi! Mums reikia integruotis, o menas tam yra pati geriausia priemonė. Nėra meno – nacija neegzistuoja. Kaip aš sakiau, pas mus kultūra neturi valdžios, o valdžia neturi kultūros! (juokiasi)

Cage‘as yra sakęs, jog muzika yra pati iš savęs, jai nebūtina kažką reikšti. Ką Jūs apie tai manote?

Pradėsiu šitaip. Žinau, kad jau esu pasiekęs tam tikrą lygį ir  prasčiau tiesiog negrosiu. Kai prieš kokį solinį koncertą ateinu į salę, ir matau krūvą tų būgnų, perkusijos: skambaliukų visokių, gongų, tamtamų, nesuprantu, kaip galima visu tuo groti tuo pat metu, kiek rankų reikia turėti, norint juos visus aprėpti?! Bet atsisėdu groti, ir rankos pačios juda. Kaip upė, kažkas tarytum per tave eina… Ir čia Cage‘as teisus. Garsas veda atlikėją. Kiekvienas garsas yra muzika, tik jei jis turi profesionalią organizaciją. Galima groti ir su puoduku, ir su šaukšteliu… Žinote, vaikystėje man toks vienas garsas įstrigo atmintin: kai dar buvau mažas, Achangelske žiemą būdavo begalės sniego, eidavau iš mokyklos, ir visur baltas sniegas, gražu gražu… o tas garsas žengiant! − krrr, krrr, krrr, krrr… Ak, super garsas! Tai man pati geriausia simfonija. Arba nuėję kada į teatrą, prieš spektaklį, išgirskit tuos balsus šurmuliuojant… Neklausykit, kas ką šneka, tik klausykitės pačių garsų, intonacijų… Man, asmeniškai, tai simfonija. Taip taip! Orkestro derinimasis. O jei kada pasisektų būti prie grojančio solisto – kiek išgirstumėte garsų, kurių žmonės negirdi sėdėdami salėj…! Kadaise klausiausi savo gero bičiulio Leopoldo Digriejaus, genialaus vargonininko grojimo šv. Kotrynos bažnyčioje, kuomet kartu grojome: tie garsai nuo pedalų spaudimo ir visokie kiti, kurių publika negirdi… Fantastika. Taip, Cage‘as teisus.

Šiandien požiūris į garsą yra kitoks, kaip ir jo reikšmė. Kaip savo knygoje rašė labai garsus rusų kompozitorius Vladimiras Martynovas − kompozitorių era baigėsi. Dabar, dvidešimtame amžiuje menui atsidarė visai nauji keliai. Jeigu menininkas suprantą tą susirišimą su tuo kažkuo nepaaiškinamu, su tąja Love Supreme, tada viskas tvarkoje. Tai iškart jaučiasi. Nesvarbu, ar tai paveikslai, ar muzika.

Tai kaip čia dabar suprasti, kad nėra kompozitorių?

Paprasčiausiai, norėta pasakyti, jog baigėsi toji epocha, tos vadinamos daugiadalės formos, ir panašiai… Dabar juk visai kitas gyvenimo tempas. Žmonės jau nebegali išsėdėti ilgų kūrinių, nebent būtų labai įspūdingas atlikimas. Nors šiaip, tai net ne nuo ilgumo priklauso, pavyzdžiui, Nekrošiaus spektaklius žiūrime ir penkias valandas ir įdomu. O gali būti penkių minučių miniatiūra ir vėl, ji bus lygiai tokia pat įspūdinga. Vidinė situacija abiejų kūrinių bus vienoda, tik pastarojo gal labiau koncentruota.

Ar Jūsų muzikoje yra  daug vietos improvizacijai? O ką galvojate apie free džiazą? Kartais tenka išgirsti labai skeptiškų nuomonių, neva, jokia tai muzika, „kiekvienas tai galėtų sugroti“ ir panašiai…

Na, visų pirma, kas yra džiazas? Kas galų gale yra kamerinė muzika? To paties Cage‘o, Luigi Nono muzikoje, visur galioja tas pats principas: vedimas nuo taško A iki taško B. Tik reikia žinoti, kada tiksliai pereiti. Tas momentas yra improvizacinis. Kitaip tariant, tai aleatorinis principas. Yra tam tikri rėmai, o juose jau improvizuojama. Tik dabar taip dažnai nutinka, kad niekas nebeatskiria kur yra improvizacija, o kur variacija. Čia ir yra didžiausia problema, nes šiuolaikiniai džiazmenai groja variacijomis. Kai žmogus yra meistras, tai forma jam yra „įsėdusi“. Jis gal nežinos, tą momentą, kuomet išeina groti, ką tiksliai darys,  gal improvizuos visiškai, bet jis visada bus formoje. Ir jis visada pasakys istoriją. Ne literatūrine prasme, aišku. Bet kompozicija visada bus. Šiandien pasirodo ir tokių free džiazistų, grojančių be jokių rėmų absoliučiai. Bet aš manau, kad tokie muzikantai nelabai daug žino. Galvoja, kad čia labai paprasta, o nebūna ir technikos, kiti išvis paprasčiausiai nemoka groti. Mano, kad kaip dievai- duos tai duos, tačiau tai bus tik saviveikla, čia ir prisimenam Toscanini ir Rubinšteino pokalbį. Bet štai, girdite muzikos meistrus, pavyzdžiui, Peter Brotzmanną. Sakysite, groja totaliai free. Nieko panašaus. Čia kaip minimalistinė muzika, kaip Philip Glass. Atrodo, kad viskas tas pats per tą patį, bet nieko panašaus − ten sava kompozicija, mikrointonacijos, kurios keičiasi ir pats įdomumas yra sekti tą liniją, stebėti, kur ji eina. Aš nesu didelis Glasso gerbėjas, bet štai Steve Reich – idealus žmogus. Iš tų trijų: Adamso, Glasso ir Reicho pastarasis man pats pačiausias. Jis tai tikrai meistras. Arba Antony Braxton. Esu labai laimingas, kad su juo grojau, esame kartu net plokštelę įrašę.. Jo muzika ir minimalistinė, ir free. Kartą jis man sakė prieš koncertą: „…gali būti, kad jie ten salėje užmigs po dešimties minučių, tačiau jei atsibus, tai jau klausys iki galo“. Kai muzika kažkaip užkabina, kai supranti, kad ten yra idėja, tuomet nori išklausyt ją iki galo.

O šiaip, mene išties yra daug saviveiklos, ji yra ir vizualiniame mene. Kažkas manęs klausė, kokia situacija mene dabar  Lietuvoje, tai aš ir sakiau: turi priklausyt kokia nors „chebrai“, jei nori turėt pinigų, koncertų, kad gautum ordinus. Net filmas toks yra Chebriarchatas (rež. Ramunė Čekuolytė). Ką gi, toks gyvenimas. Šitie klanai egzistuoja, kad ir kaip bebūtų gaila. Tačiau tikras menas niekuomet neprapuola, jis visada išgyvena. Tai istorinis principas.

O improvizacija ir apskritai muzikos atlikimas yra šis tas ypatingo. Aš visą laiką sakiau savo kolegoms, draugams tapytojams: kaip jums gerai, sėdite sau studijoje, jei nesiseka piešti tądien, tai ką − grįžtat namo gerti kavos. O aš į sceną kaip nuogas. Negaliu juk pasakyti: „Atsiprašau, šiandien man kažkaip neina, ateikit rytoj“. Turiu valandą laiko, per kurią turiu pasakyti visą savo gyvenimą. Bet tai ir nuostabu. Kažkas tuo metu vyksta: minutės eina ir kažkas organizme tartum kaupiasi, o tuomet tarsi koks tigras prabunda! Turi jausti tą laiką. Turi eiti kartu su juo.

Nereikia rodyt savęs, nereikia to. Žinoma, geram menininkui reikia būti šiek tiek egoistu, bet egocentrizmo jame neturi būti. Matosi aiškiausiai, kuomet menininkas išeina scenon ir jam ant kaktos parašyta: „Aš jums parodysiu, kaip reikia groti“. Tačiau su tokiu nusiteikimu nieko nebus: groja ar garsiai, ar daug. Na ir kas – neįdomu. Gali nors ir dvi valandas groti garsai, daug ir dar greitai. Jei nėra idėjos, kompozicijos – rimtai, aš galiu net ir užmigti, nesvarbu, kaip garsiai kas begrotų.

Visi mokam skaityt, visi mokame groti iš natų, bet tai dar ne viskas. Mes turim suprasti, apie ką tas tekstas. Tai yra pagrindas. O pagrindas nėra tik skaityti, bet suprasti, kas norima pasakyti. Turime suprasti, apie ką grojame. Natos yra tik ženklai, kurie padeda mums suprasti, apie ką gi yra mūsų gyvenimas.

O kaip Jūs manote, ar dar išlieka skirtis tarp šiuolaikinio džiazo ir šiuolaikinės kamerinės  muzikos? Kaip manote, ar yra kažkokia unikali džiazo dvasia?

Taip, šiuolaikinis improvizacinis džiazas ir ta šiuolaikinė kamerinė muzika yra sulipę. Manau, kad laiko klausimas, kada jie galutinai susijungs. Bent jau formos, tai tikrai labai panašios į klasikinės, kamerinės muzikos. Net ir apie GTČ nebūtų galima tvirtai pasakyti, ar tai tikrai buvo džiazas, ar kamerinė muzika, juolab, kad visi turėjome patirties toje, klasikinėje sferoje. Apie kompoziciją mąstome kaip apie akademinę muziką. Visgi vidinis pokalbis džiaze turi specialią ataką. Ten viskas, kaip sakoma, „per pilvą“ turi eit.  Tave neša − tik turi tiksliai žinoti − kur. Reikia žinoti, kur kreipti energetiką. Mano projekte Lithuanian Art Orchestra ir ankstesniuose, dalis muzikantų yra iš klasikinės scenos: Juozas Rimas, Šarūnas Kačionas, Zigmantas Augaitis. Nes klasikai galvoja apie formą, o džiazistai − jie duoda energijos… Arba tai, ką jus apibūdinote kaip džiazo dvasia.  Jau esu apie tai kalbėjęs – juos tiktai reikia sulaikyti, suderinti ir kartu sustabdyti. Čia noriu pasakyti, jog Lietuvoje mes turime ypatingai gerą džiazo mokyklą. Na, kad ir paskutinis mano darbas, „Tapestry“ („Gobelenas“), jame visi tie muzikantai taip gerai groja, kad gali tiesiog sėdėt ir klausyt. Ir Liudas Mockūnas, ir Jan Maksimovič, ir Vytautas Labutis, Jievaras Jasinskis (beje, puikus aranžuotojas), Skirmantas Sasnauskas, Tomas Kutavičius, visi kiti orkestro muzikantai. Man taip gera, kad tereikėjo jiems paskambinti ir jie visi sutiko, atvažiavo. Net repeticijų daug neturėjom. Tai buvo tikras malonumas ir didelė garbė.

Kas yra Jūsų įkvėpimas?

Ak, niekas negali to pasakyti. Kartais tai − klausytis Čaikovskio šeštosios simfonijos, kartais tai Parmigianino paveikslas arba senas Daviso įrašas, o gal koks nors garsas, išgirstas per radiją. Iš tiesų tai svarbu, ne tai, kas provokuoja tą įkvėpimą, svarbu jo apskritai turėti (juokiasi), būti jam atviram. Labai mėgstu Giotto, Piero della Francesca, Parmegianino… Dėl to, kad jie mane sustabdo, pribloškianti toji energija iš jų paveikslų, sklindanti dar iš tų laikų, kuomet jie gyveno. Tačiau kiekvienas menas gyvena savo laiku. Tad reikia gyventi šiandien. Aišku, turime prisiminti praeitį ir vos vos žvelgti į rytojų. Nors, Charlie Parkeris sakė, kad gyveno septynias dienas į priekį, vis tik, gyventi reikia tiktai šiandien. Turime gyventi kartu su savo laiku. Mylėti tą momentą, kuriame gyvename ir kiekvieną rytą sakyti „ačiū“. Mūsų planeta tokia maža, mes esame mikronas galaktikoje (juk kokios nuostabios tos teleskopų nuotraukos, kuriose galime išvysti mažą Žemę ir kosmosą!), taip neįtikėtina ir nuostabu suvokti save esant tos didžiulės visatos dalimi. Ne pagrindine, bet vis tiek tam tikra dalele bendrame mechanizme… Supranti tuomet, kas yra Dievas gerąja prasme.

524581_10150741185148399_1522842040_n