Pavyzdžiai ne tik nenutraukia nuolat vykstančių ginčų dėl žmogaus prigimties moralumo, bet dar ir juos stimuliuoja. Plačiai žinoma, kad Leningrado blokados metais vykę kanibalizmo aktai netruko potencialius mitybos šaltinius aktualizuoti: valgomi buvo gyvieji. Biologiniai veiksniai vienu mostu nubraukė moralinę elgesio dimensiją, tarsi paliudydami jos silpnumą ir ribotumą. Visgi tos pačios aplinkybės padėjo rastis absoliučiai priešingai ir, matyt, ne taip plačiai žinomai situacijai. Rusų kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus septintoji simfonija, dar vadinama Leningrado, badmiriaujantiems miestiečiams 1942-ųjų rugpjūčio 9-ąją tapo dvasios stiprybės šaltiniu, neleidusiu pražūti jų tikėjimui Kitu. Tądien apgailėtinai sulysę, bet kurią akimirką apalpti galintys, ant kojų vos pastovintys vargani žmogeliai surengė kūrinio premjerą tokiems pat paliegėliams. Jau vien per repeticijas keletas muzikantų buvo mirę. Grojusiems pučiamaisiais neretai pritrūkdavo jėgų išlaikyti ritmą. Pats koncertas toli gražu nedemonstravo aukščiausios meistrystės, tačiau įvykio aplinkybės buvo tokios, kad klausytojai, kai kurie net apsiašaroję, griausmingai plojo ištisą valandą. Orkestrui dirigavęs Karlas Eliasbergas vėliau pasakojo, jog po karo sutikti vokiečiai, tądien sėdėję tranšėjose prie miesto, prisipažino per ašaras suvokę, kad jiems nelemta užimti Leningrado, nes žmonės ten – pasiaukojantys ir nesavanaudiški. Taigi situacijos išlikimo sąlygomis neleidžia žmogaus prigimties moraliniu aspektu traktuoti vienareikšmiškai.

Nelengva suvokti, kas anuomet vyko, tačiau viena aišku: bandymai redukuoti žmogaus prigimtį į vieną kraštutinumą yra tokie pat nesėkmingi ir naivūs, kaip ir mokslinė pretenzija atomizuoti asmenį vien tik į darniai funkcionuojančių atsitiktinių fragmentų rinkinį. Netgi griežtus genomo tyrimus vykdantys mokslininkai yra priversti pripažinti didelę neapibrėžtumo galimybę.

Inside the Stasi prison, nuotr. Marijos Sajekaitės

Inside the Stasi prison, nuotr. Marijos Sajekaitės

Britų evoliucionistas Richardas Dawkinsas, parašęs knygą apie savanaudišką geną (The Selfish Gene), buvo kaltinamas, kad gina savanaudiškumą kaip principą, kuriuo remdamiesi turėtume gyventi ir kurti visuomenes. Iš tikrųjų tokia kritika yra visiškas nesusipratimas. Teorija kalba ne apie egoistiškus organizmus, ne apie savanaudiškas visuomenes ar ekosistemas, o apie savanaudiškus genus, išryškindama būtent geno sąvokos svarbą. Genetinis determinizmas nėra absoliutus ir neišvengiamas, kiti veiksniai gali jį nusverti, nes genetika determinuoja elgesį tik statistiškai.

Nors nemažai biologų įrodinėja, kad reikia pakeisti tokią genocentrinę pažiūrą į tą, kuri stipriau akcentuoja kitų faktorių, pvz., vidinio genomo sudėtingumo, vaidmenį – esą mums reikia į geną žiūrėti daugiau kaip kolektyvinės rekonstrukcijos narį, o ne architektą, – savanaudiško geno teorija, kad ir išlikdama nepatogi etikos požiūriu, dėl to netampa klaidinga. Bene didžiausią sumaištį kelia kasdienybės lipdomos konotacijos, jog altruizmas priklauso gėrio kategorijai, o egoizmas – blogio, tačiau kaip tik šioje teorijoje įvyksta inversija ir egoizmas tampa bet kokio altruistinio ar apskritai moralinio elgesio generatoriumi. Pasak Dawkinso, Charleso Darwino teorija atskleidžia, kad gyvenimo hierarchijos vienetas, pajėgus ištverti natūraliosios atrankos filtrą, turi pasižymėti egoizmu. Būtent genas, kaip informacijos sankaupa, arba išlieka daugelyje kartų, arba neišlieka. Taip žvelgiant, genas, reprodukuojantis tikslias savo kopijas, ir yra natūraliosios atrankos – o kartu ir savanaudiškumo – vienetas.

Tokiam egoizmo kvantui altruizmas tampa svarbiausia priemone, suteikiančia galimybę intensyviai didinti savo genofondą. Organizmas, kuriame glūdi nesavanaudiškumo imperatyvas, padeda artimiesiems išgyventi, nes yra didelė statistinė tikimybė, jog šie turi daugelį vienodų genų.

Kita nemažiau svarbi moralaus elgesio evoliucinė priežastis yra vadinamoji simbiozė, arba abipusis altruizmas. Jis atsiranda, kai susidaro asimetriški poreikiai ir galimybės juos patenkinti. Šio tipo altruizmas, pasak Dawkinso, dažniau pasireiškia, kai rūšys skirtingos, nes jų poreikių ir galimybių nesutapimas didesnis. Tačiau šio tipo altruizmas puikiai skleidžiasi ir tos pačios rūšies, pavyzdžiui, žmonių tarpe – ant jo pastatytas beveik visas bendras būvis nuo profesinės diferenciacijos iki kasdienių veiksmų. Šitaip simbiozės principo laikosi visi socialiniai tinklai, nes, nesant poreikių asimetrijos, atskiriems individams nebūtų įmanoma susiburti į bendruomenes ir jų išplėtoti iki sudėtingų socialinių struktūrų. Abipusį altruizmą lemia grįžtamojo ryšio (mainų) poreikis (paslauga už paslaugą), kuris žymi suinteresuotumą, arba savanaudiškumą.

Darwino gamtinės atrankos teorijos natūrali pasekmė – tik savanaudiškas organizmas ir tik vidujai egoistiška, bet išoriškai altruistiška rūšis pajėgi išgyventi, nes pamatinis gyvybės (tik ne paskiro organizmo!) imperatyvas yra saugoti ir dauginti save ir atskirai, ir kaip bendrą giminę.

Akivaizdu, kad altruizmo sąvoka yra nesuvokiama be savo koreliato – egoizmo. Thomas Paine‘as, mušdamasis į krūtinę, kad jo religija yra daryti gera, buvo didis egoistas. Egoistai yra ir Dievo meilę skleidžiantys tikintieji. Tik nereikia to suprasti pažodžiui. Elgtis nesavanaudiškai, kad ir dėl kokių paskatų (čia neįtraukiant tiesioginės ar netiesioginės prievartos) – pirmiausia geriau ar prasčiau įsisąmonintas noras, o noro patenkinimas jau nukreiptas į save, nes noras yra mano. Genocentrinis požiūris tik patvirtina tai, ką filosofai jau seniai žinojo. Taigi naivu manyti, kad mokslas suteikia vienintelius galimus pagrindus teisingai etinei teorijai apie žmogaus prigimtį. Jis kuria atskirą teoriją, gromuliuodamas atrytą filosofinės medžiagos surogatą, paremtą skrodimo principu. Kad ir kaip pažengtų mūsų mokslai, lavondėmių analizė, tegul ir ant gyvo kūno, niekada neatvers tos žmogaus paslapties, kuri yra daug giliau ir daugiau už dalių sumą.

Puikus pavyzdys yra vitražo analogija: taip, vitražas sudedamas iš dalių, taip, jį galima išardyti, bet tai tik formos, nes visuminis vaizdas nėra vien dalių suma. Vitražo prasmė nėra fizinė, o veikiau metafizinė. Jeigu manysime, kad tai tik pramanas ar paprasčiausias psichologinis afektas, tą patį reikėtų pasakyti apskritai apie mąstymą: neuronų visumos veikimas indukuoja kažką nauja, kas neglūdi pačiuose neuronuose. Nors smegenys su išlygomis turi hologramai būdingą savybę dalyje išsaugoti visumos informaciją (pažeidus tam tikrus neuronus, jų funkcijas gali perimti greta esantys), tos visumos veikimo sukuriama mąstymo visuma (metavisuma) yra netapati pirmajai visumai, kurios stiprus sutrikdymas tiek pat atsilieptų ir metavisumai.

Iš panašios perspektyvos yra rašiusi lenkų poetė Wislawa Szymborska: „Kai žodį Niekas ištariu, / sukuriu kažką, kas nepriklauso jokiai nebūčiai.“ Aišku, žodis „niekas“ neturi referento, jei referentu laikytume tik egzistuojantį objektą. Visgi galimų pasaulių semantika sako, kad įvardijantis žodis savo griežtą prasmę gali išlaikyti tik tada, jei visuose galimuose pasauliuose žymi tą patį objektą, šiuo atveju – nežymi nieko egzistuojančio, arba žymi visa, ko nėra (aibę, turinčią begalinį neapibrėžtų narių skaičių). Taigi poetės eilučių prasmė svarstomame kontekste pakankamai aiški: teoriniai konstruktai nepriklauso tai pačiai realybei, kaip jų referentai, net jeigu ją realiai ar tariamai paaiškina, net jei realūs ar tariami jų referentai turi įtakos veiksenai ir mąstysenai. Vadinasi, Arvydo Šliogerio mokslinio konstruktyvizmo samprata nėra tokia juokinga, kaip iš pradžių gali pasirodyti genetikui. Pasak filosofo, „DNR gyvo žmogaus atžvilgiu yra tas pat, kas kotletas gyvos kiaulės atžvilgiu.“ Išskaidytas žmogus yra tik ore plevenančios žmogienos skaidulos, bet tokie fragmentai nebėra pats žmogus. Atskleista paslaptis ne tik praranda savo žavesį, bet apskritai išnyksta.

Tai nereiškia, kad turėtume sustabdyti mokslinius tyrimus dėl patogaus mito apie žmogų. Tačiau taip pat neturėtume aklai įtikėti Timajaus moderniojo „alter ego“ žinotinu mitu apie kūno mechanizmo tapatumą tam, ką vis dar vadiname žmogumi. Galiausiai ir Dawkinsas, baigdamas savo knygą, rašo, kad jeigu iš genetikos ir galima išvesti moralę, vadinasi, turime išmokyti savo vaikus altruizmo. Negalime tiesiog tikėtis, kad altruizmas bus biologinės prigimties dalis, nors tokia galimybė išlieka.

Kas gi yra prigimties angą užkišantis lavinimo padarinys – altruizmas ar veikiau egoizmas? Ar įmanoma išmokto nesavanaudiškumo neprarasti kritinėje situacijoje? Kaip apskritai įmanoma to išmokti? Daug leningradiečių tragiškomis aplinkybėmis sugebėjo išlikti dvasingi. Moralinė laikysena gali sukurti stebuklą tuomet, kai vienintelė išlikimo sąlyga – netiesiogiai sugrįžti prie savęs, tiesiogiai nuo savęs nusigręžiant. Per kitus. Per Kitą. Mokslas yra bejėgis ir šį stebuklą sunaikinti, ir jį paversti įprastu reiškiniu.

Egoistiškas vidus ir altruistinė išorė – tokia ne tik fizinio išlikimo kaina, bet ir vienintelė dvasinė galimybė metafiziškai nesusinaikinti gamtinės atrankos konvejeryje.