Žaliausia mokykla pasaulyje – taip vadinama Indonezijos Balio saloje įsikūrusi Green School mokykla. Prieš septynerius metus įsteigtoje bendruomenėje šiandien mokosi beveik 400 vaikų iš viso pasaulio, atrasdami holistinio mokymo idėją, spręsdami gamtos apsaugos problemas ir mokydamiesi jau šiandien aktyviai veikti bendruomenėje. Ateities mokykla ar utopinis projektas? Apie tai pasiūliau pasikalbėti programos „Svajonių dirbtuvės“ autorei Linai Danienei, kuri su šeima metams išvyko gyventi į Balį ir prisijungė prie Green School bendruomenės.

Septinta ryto Lietuvos laiku, lauke dulksnoja, o kitame interneto kabelio gale „Skype“ ragelį kelia Lina. Balio saloje vidurdienis, 30 laipsnių karščio – toks puikus laiko ir klimato juostų kontrastas, kad negali nepajuokauti.

Linos Danienės nuotr.

Linos Danienės nuotr.

Lina: …šiuo atveju oras yra pliusas.

Daina: Na, o minusų kokių yra?

Uodai kanda.

Čia, kaip sakoma, pirmo pasaulio problemos.

Čia greituoju būdu sugalvojau. Jei reikėtų įvardyti minusą, tai vis dėlto čia aš mažiau integravausi į visuomenę ir net nežinau, ar noriu labai stipriai integruotis. Vis lydi mintis, kad greitai išvažiuosim. Kai grįžtu į Lietuvą, jaučiu didesnį pasitenkinimą, kad kažką darau, kuriu. O čia toks slydimas paviršium. Norisi kažką rimtesnio veikti. Nepakanka vien darbinės veiklos. Nesakau, kad negalima atrasti, ką čia nuveikus – tik galvok iniciatyvas. Bet jaučiu, kad man smagiau savo idėjas įgyvendinti Lietuvoje. Žinai, čia kaip tas Kenedžio pasakymas: „Neklausk, ką tėvynė gali dėl tavęs padaryti, o klausk, ką tu gali padaryti dėl tėvynės.“ Viskas atsistoja į savo vietas tuomet, kai pasitrauki ir supranti, kad ne šaliai tavęs reikia, o tau reikia savo šalies.

Jei jau prabilom apie integracijos klausimą ir kultūros skirtumus, norėčiau paklausti apie bendruomeniškumą. Kiek teko skaityti apie Green School, nuolat akcentuojama, kad šioje ugdymo koncepcijoje svarbus ne tik mokinys, mokytojas ir mokykla, bet ir tėvai bei platesnė bendruomenė. Ar taip ir yra? Kaip toks bendruomeniškumas atrodo?

Nors šeimos į Balio salą yra susirinkusios iš kokių 45 pasaulio šalių, tačiau susidaro įspūdis, tarsi tai būtų viena šeima. Šiandien daug kalbama apie gentis (tribe). Mano galva, Green School gentis yra vienas chrestomatinių šios idėjos pavyzdžių. Tai žmonės, kurių nesieja gimimo vieta, odos spalva ar religija. Vienintelis juos siejantis dalykas – panašus požiūris į šeimą, švietimą, gamtą. To pakanka, kad susitikęs su kitais Green School’o tėvais, akimirksniu rastum bendrą kalbą. Šie žmonės gyvenime įveikė daug kliūčių, išsilaisvinę nuo pasaulio ir savęs suvokimo apribojimų, todėl yra atviri, geranoriški, žingeidūs. Daugelis tėvų rytais atveža vaikus į mokyklą ir neskuba išvažiuoti – vietinėje kavinėje išgeria sulčių ar kavos, pabendrauja tarpusavyje, prisėdę tėvams įrengtoje erdvėje dirba kompiuteriu. Dalis tėvų čia dirba visą dieną, kol jų vaikams baigiasi pamokos, tada visi kartu grįžta namo. Kiekvieną penktadienį po pamokų mokyklos „aktų salė” – kelis šimtus žmonių talpinantis bambukinis statinys – būna pilnutėlė, nes mokiniai, mokytojai ir tėvai susirenka pasižiūrėti mokinių pasirodymų, sužinoti naujienų. Diena užbaigiama visai mokyklos bendruomenei draugiškai traukiant Green School himną. Mažiukai džiūgauja ir šoka, kai kurie dičkiai maivosi ir ženklais rodo, kad ši daina jiems jau įgriso iki gyvo kaulo, bet niekas nesiskirsto, kol nenuskamba paskutiniai dainos akordai, nes gera pabūti kartu. Net ir pasibaigus sambūriui daugelis neskuba važiuoti namo – šnekučiuojasi, dairosi po penktadienio turgų, kuriame ir vaikai, ir tėvai pardavinėja pačių pagamintus pyragus ar kosmetiką, renka aukas gyvūnus globojančioms organizacijoms.

Linos Danienės nuotr.

Linos Danienės nuotr.

Gruodžio pradžioje vyko visų mėgstama kasmetinė mokyklos šventė „Bamboopalooza”. Jos metu kiekviena klasė padedama tėvų organizavo smagius žaidimus, vaikai pardavinėjo naminį limonadą, sausainius, rankdarbius, vyko koncertas, veikė ūkininkų turgus. Norėdamas dalyvauti pramogose, turi nusipirkti kuponų knygelę, vienas žaidimas paprastai kainuoja apie 15–30 euro centų. Visi surinkti pinigai keliauja į mokyklos stipendijų fondą. Šiuo metu fondo dėka stipendijas gauna 38 vietiniai vaikai. Į tokius renginius visada kviečiami kaimo, šalia kurio įsikūrusi mokykla, vaikai ir suaugusieji, jiems taip pat vyksta nemokamos anglų kalbos pamokos.

Tėvų asociacija nuolat organizuoja nemokamas paskaitas tėvams. Šias paskaitas veda mokyklos tėvai ar kviestiniai svečiai. Tėvai dažni svečiai ir pamokose, kur skaito su vaikais ar įtraukia juos į kokią įdomią bendrą veiklą. Mes su vyru kelis kartus esame organizavę vaikams „zefyro iššūkį”. Kiekvienos klasės tėvai, vaikai ir mokytojai bent kartą per pusmetį po pamokų susirenka į pikniką. Daugelis šeimų susidraugauja, vieni kitus kviečia į svečius.

Daug dėmesio skiriama komunikacijai, kiekvieną savaitę visus pasiekia mokyklos naujienlaiškis. Pradinių klasių mokytojai turi savo tinklaraščius mokyklos puslapyje, kur pristato, ką veikė per savaitę. Labai gyvas ir Green School bendruomenės puslapis Facebook’e, kur tėvai ir mokytojai nuolat diskutuoja, dalinasi naujienomis.

Jau po pusmečio eidamas per mokyklą nenustoji sveikintis, nes pažįsti daugumą bendruomenės žmonių. Tik neužsuk į mokyklą kelias savaites ir sutikti tėvai jau klaus, kodėl tavęs senokai nematė, ar buvai išvykęs?

Natūralu, kad ne visi vienodai artimai bendrauja, nes žmonių interesai skiriasi. Vieni yra veganai, kiti neatsisako mėsos ar pieno produktų, vieni daug dėmesio skiria asmeniniam tobulėjimui, jogai, meditacijai, o kiti nespėja akių pakelti nuo darbų. Vieni atvyksta pasiėmę ilgąsias 9–12 mėnesių trukmės atostogas, kiti čia gyvena nuolat, net jų vaikai gimę Balyje. Žinau šeimą iš Tokijo, kurie atvežė vaikus į Green School, kad jie turėtų galimybę gyventi švarioje aplinkoje, arti gamtos, nes jų mieste užterštumas toks didelis, kad ten gyventi darosi kenksminga.

Čia aš itin gerai suprantu, kad Žemė yra žmonių planeta, o visos ribos yra iliuzinės. Būdamas toliau nuo namų, imi mąstyti globaliau ir supranti, kad, kur benuvyktum, visada esi namie, toje pačioje planetoje.

Linos Danienės nuotr.

Linos Danienės nuotr.

Didelė dalis šios bendruomenės narių atėjus laikui išvyks atgal į savo šalis ar persikels gyventi kitur. Man įdomu, kaip vyksta gerosios patirties perdavimas. Suprantu, kai suaugę žmonės atvyksta į Green School bendruomenę turėdami įvairiausių patirčių, čia jų įgyja dar kitokių, gali jas akumuliuoti, perdirbti ir kaip naują žinojimą taikyti kitur. Tačiau kaip užtikrinti, kad vaikai ir jauni žmonės, itin daug laiko praleidę, gal net užaugę tarptautinėje ir žalioje bendruomenėje, gebėtų šią patirtį taikyti visai kitokioje aplinkoje? Kad ir tose bendruomenėse, kur esama radikalių ir neretai priešiškų politinių, socialinių ir ekonominių nuotaikų, su kuriomis taip kontrastuoja tavo apibūdinta atvira Green School bendruomenė.

Mes visi esame žmonės, vadinasi, viskas, kas būdinga žmonėms, yra būdinga ir čia esantiems. Tai, kas egzistuoja bet kurioje kitoje mokykloje, yra ir čia: ir konfliktai tarp vaikų, ir mėgstami-nemėgstami mokytojai, ir neteisybė. Negali tikėtis, kad tai bus bendruomenė, kur niekas neklysta, ir priimami tik patys geriausi sprendimai. Pavyzdžiui, Green School šiuo metu nėra vieno vadovaujančio žmogaus. Kadangi tai yra mokykla, kurioje yra darželis, pradinės klasės, progimnazija ir gimnazija, kiekvienas lygis turi savo vadovą. Anksčiau buvo vienas bendras direktorius, tačiau po to, kai pernai pasitraukė septintasis mokyklos vadovas per septynerius mokyklos gyvavimo metus, mokytojų bendruomenė nusprendė, kad jie neturės vieno vadovo, o sprendimus priiminės kolegialiai. Galbūt kaskart į bendruomenę ateinantis žmogus atsineša per daug savo idėjų, o bendruomenė pakankamai stipri ir nori pati kažkur judėti. Taigi, visko būna. Yra buvę ir patyčių atvejų – juk vaikai negyvena izoliuotoje erdvėje, jie atvyksta iš savų mokyklų, atsiveždami įvairiausių patirčių. Green School nėra koks eksperimentas, atskirtas nuo likusio pasaulio. Svarbu tai, kiek pastangų bendruomenė deda spręsdama problemas, kiek dėmesio skiriama kalbėjimuisi, klasių integracijai.

Čia vaikai neužsidaro savoje klasėje, o įsitraukia į mokyklose bendruomenę. Visai neseniai sužinojau, kad mano penktokas sūnus priklauso grupelei mokinių, kurie moko jaunesnius skaityti. Kiekvieną savaitę jis eina pas pirmoką, kurį kuruoja, ir skaito kartu. Pas mano sūnų ateina mokiniai iš vyresnių klasių ir jie irgi bendrauja. Kai pati mokiausi mokykloje, tokį bendravimą man buvo sunku net įsivaizduoti. Vienintelį kartą reikalų su vyresniais turėjau pirmoje klasėje, lydėdama dvyliktoką per paskutinį skambutį. O čia toks bendravimas nuolat skatinamas.

Jei reikėtų įvardyti, kuo Green School labiausiai skiriasi nuo kitų mokyklų, kokius dalykus išskirtum?

Green School daro viską, kad mokykla būtų vaikų realybės dalis ir aiškintų tą tikrovę, kurioje jie gyvena. Teminis mokymas sujungia pasaulio pažinimą, matematiką, kalbą, muziką, labai svarbi praktinė mokymosi pusė, eksperimentavimas. Vaikai gamina kompostą, prižiūri augalus, gyvūnus, rašo ir kalba apie tai, ką mato aplink save.

Linos Danienės nuotr.

Linos Danienės nuotr.

Kai mano vaikai nuotoliniu būdu mokosi lietuvių kalbos, jie dažnai kartoja, kad jiems neįdomu. Užduotys, kurios reikalauja įrašyti trūkstamas galūnes, pabraukti tarinius ar pažymėti priesagas, atrodo nuobodžios, neaktualios. Tuo tarpu Green School jie nuolat sako, kad mokosi tai, kas juos domina. Gal todėl, kad ten labai daug laisvės. Juk pas mus dažnai užduodama tema. Mano vaikui visai neseniai buvo labai sunku parašyti laišką draugui, nes jį reikia rašyti pagal duotus pavyzdžius. Aš jam ir sakau: „Tai negi nesimokai mokykloje rašyti?“ O jis man: „Mes rašom laisva tema.“ Taip pat šioje mokykloje nėra namų darbų ir nesivaikoma aukštų akademinių rezultatų. Kartais atrodo, kad vaikai nieko nesimoko, tik stato spektaklius, daro projektus, bet jiems įdomu mokykloje, grįžę namo jie su džiaugsmu pasakoja dienos įspūdžius, rodo parneštus darbelius.

Beje, Green School gimnazistai baigia mokyklą be korepetitorių ir sėkmingai įstoja į pirmo ir antro pasirinkimo universitetus.

Tikrai – klausimas, kokiam pasauliui vaikus ruošiame ir kokią programą nustatome, nuolat veikia ugdymo procesą. Man labai keista, kaip pas mus, kur didžioji dalis ugdymo įstaigų yra valstybinės, be to, net ir privačios pajungtos bendram valstybiniam standartui, vis dar vengiama pripažinti, kad švietimas – labai politiškas dalykas. Vis atrodo, kad vaikai mokomi visuotinai teisingų dalykų. Žinoma, mokoma ir to, juk visi išmoksta matematikos, bet kartu vaikams diegiama ir tam tikra vizija. Tik ar patys žinome, kokia ji?

Papasakosiu pavyzdį, kuris, mano galva, labai gerai iliustruoja šią situaciją. Mano pažįstamo amerikiečio dukra prieš keletą metų nusprendė studijuoti antropologiją. Įpusėjus studijų metams, ji sėdi paskaitoje, kurioje pasakojama, kaip Amazonės miškuose žudomi šamanai. Šamanai neretai yra vietinių bendruomenių stuburas, todėl, kai atėjūnai nori užgrobti teritoriją, jie pirmiausia nužudo šamanus, taip nuginkluodami bendruomenę. Na, ir ta aštuoniolikos metų mergina, sėdėdama paskaitoje, klausia: „Ir ką mes dabar darysime?“ Dėstytojas pasižiūri nustebęs ir sako: „Kaip tai ką, mes esame mokslo žmonės ir studijuojame fenomeną.“ O ji: „Tai kol mes studijuosime tą fenomeną, Amazonėje neliks nė vieno šamano!“ Dėstytojas jos nesuprato, bet ji tarė, kad taip negalima, kad reikia kažką daryti. Ji meta mokslus, grįžta pas tėvus ir sako: „Skrendu gelbėti šamanų.“ Ir ką daro jos tėvas, kuris yra juvelyras, verslininkas? Jis sako: „Važiuojam kartu, aš tau padėsiu.“ Jie išvyksta, dukra sukuria nevyriausybinę organizaciją ir apsaugoja nemažai žmonių. Ką ši istorija iliustruoja? Ji iliustruoja tai, kaip turėtų būti, bet 99 atvejais iš 100 nėra.

Linos Danienės nuotr.

Linos Danienės nuotr.

Green School bando būti mokykla, kuri pažadina norą tuos šamanus gelbėti. Čia į viską žiūrima kaip į gyvą daiktą: štai, yra pasaulis, štai, kaip jis veikia, pagalvok, ką galima būtų padaryti. Pernai mano tuomet septynmetė parsinešė namo piešinį su Mahatma Gandžiu su užrašu Be the change you want to see in the world. Tuo metu buvo ką tik įvykęs Nepalo žemės drebėjimas, tad antrokų klasėje buvo kalbama, kaip padėti nepaliečiams. Po to paklausta, kokia mums artimesnė problema. Plastikas, nusprendžia vaikai. Balyje plastikas griauna tūkstantmečiais susiklosčiusią sudėtingą ir jautrią ekosistemą. Iš kalnų leidžiasi upės, iš jų –  kanalai ir kanaliukai, kurie kaip kraujagyslės išraizgo visą salą. Tūkstantmečiais ši sistema naudota maitinti ryžių laukams vandeniu, tačiau šiandien ji yra pilna plastiko maišelių, šiaudelių ir butelių. Tai tik vienas iš aspektų, jau nekalbant apie tai, kad ant jūros kranto guli išplautos sauskelnės, vaistų buteliukai, traškučių maišeliai… Mes, vakariečiai, susikūrėm tokį gyvenimo būdą, kurio fragmentai prieš kokius 25 metus atkeliavo į šitą pasaulį, kur žmonės buvo pripratę gyventi kitaip. Žmonės mėtydavo šiukšles per tvorą ar į upelį, bet tai būdavo organinės šiukšlės. Šiandien jie nesupranta naujųjų šiukšlių, toliau meta jas bet kur arba degina, nesuvokdami, kad tai net blogiau nei tiesiog išmesti. Apie šituos dalykus su vaikais mokykloje kalbama ir kartu ieškoma sprendimų.

Balyje labai nedidelė dalis supranta, kas yra rūšiavimas. Taigi nėra daug vietų, kur būtų galima priduoti rūšiavimui šiukšles. Viena tėvų pora iniciavo specialaus centro mokykloje sukūrimą. Kembali (kembali indoneziškai reiškia „sveiki sugrįžę“) yra rūšiavimo centras, į kurį visa bendruomenė, apie 250 šeimų, suveža savo šiukšles. Mokyklos autobusas varomas panaudotu aliejumi iš mokyklos ir šeimų virtuvių. Netoliese yra plastiko perdirbimo centras, kur atsiduria suvežtas plastikas. Drabužiai ir knygos atranda naujus šeimininkus. Tai, ko negalima perdirbti, panaudojama antrą kartą, pavyzdžiui, į pavėsines įmūrijami niekur nepriimami buteliai, menų mokytojai prisirenka darbui su vaikais tualetinio popieriaus rulonėlių, jogurto indelių ir panašiai. Viskas, kas patenka į šį centrą, iš jo kur nors iškeliauja.

Linos Danienės nuotr.

Linos Danienės nuotr.

Nereikia galvoti, kad Green School vaikai per anksti įtraukiami spręsti globalias problemas. Visos idėjos yra pritaikomos jų amžiui, vaikai pamokose kalba apie tai, ką mato, kas jiems aktualu.

Kas gimsta iš tokios edukacijos? Pavyzdžiui, neseniai Kalimantane degė miškai. Kasmet išdega didžiuliai džiunglių plotai, kadangi žmonės degina mišką tam, kad sodintų kultūras, daugiausia palmes, kurių aliejus naudojamas maisto ir kosmetikos pramonėje. Kilę gaisrai sukelia globalias tragedijas – išdega šimtai hektarų miško, kaimai, žūsta gyvūnai… Įdomu tai, kad Kalimantano miškai yra viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur gyvena orangutangai. Mažų orangutangiukų liūdnomis akytėmis nuotraukos yra vienintelis dalykas, kuriuo pavyksta prikaustyti pasaulio dėmesį prie problemos. Tuo tarpu Green School apie tai kalbama visai kitu lygmeniu, klausiant, kaip kiekvienas gali kovoti su tuo. Vaikai nusprendžia, kad nenaudos produktų su palmių aliejum. Ir štai mano mažoji namie nuolat primena mokykloje išmoktą šūkį „No palm oil“. Šiaip aš labai retai perku Nutella, bet kartą sumaniau pasmaguriauti. Mokyklos bendruomenės Facebook‘o puslapyje perskaičiau, kad Nutella gaminanti bendrovė naudoja aliejų iš sertifikuotų palmių plantacijų. Taigi nupirkau indelį. Mano vaikai pasižiūrėjo ir sako: „Tu ką, mama, nežinai, kad Nutelloje yra palmių aliejaus?“ Tada turėjau jiems pasakoti, kaip iš kitų Green School tėvų sužinojau, kad šitas aliejus yra sertifikuotas. Beje, sužinoję, kad parduotuvėje parduodami sausainiai gaminami naudojant palmių aliejų, maniškiai nustojo juos valgyti. Vaikus galima išmokyti rūpintis gamta, jie gali būti kitokie. Per vaikus mokykla keičia ir suaugusiųjų pasaulį. Tėvai negali tiesiog liepti vaikui patylėti, kai šis kelia kokį nepatogų klausimą. Turi pasidomėti tuo, net jei nieko apie tai neišmanai.

Kitas pavyzdys. Dvi paauglės Green School mokinės sukūrė iniciatyvą Bye bye Plastic Bags. Jos iškėlė tikslą, kad Balyje būtų uždrausta naudoti plastikinius maišelius. Jų vizija buvo tokia, kad, atvykdami į šalį, turimus maišelius turistai paliktų pasienyje. Skamba kaip kosmosas, tiesa? Mergaitės surinko dešimtis tūkstančių parašų, susitiko su Balio gubernatoriumi, kuris joms pažadėjo, kad bus dedama pastangų šią viziją įgyvendinti. Mergaičių iniciatyvą nušvietė spauda, o šiemet jos darė pranešimą TED Global konferencijoje. Šie vaikai girdimi, nes jie aiškiai pasako: nustokite griauti mūsų ateitį.

Neseniai grupelė mokinių grįžo iš COP 21 – Jungtinių Tautų klimato konferencijos Paryžiuje, kur jie parodė savo pasirodymą – muzikinį spektaklį apie plastiką „Noble Material“.

Tiek mokytojai, tiek tėvai dėjo visas pastangas, kad vaikai galėtų į Paryžių iškeliauti. Bendruomenė rinko pinigus internetu, organizavo paramos renginius, aukcionus – buvo daugybė iniciatyvų. Viena jų – šios mokinių grupės ir dviejų mokyklos vaikų įkurtos drabužių linijos NALU bendradarbiavimas. NALU yra brolio ir sesers įkurta drabužių linija, kur čia pat Balyje siuvami marškinėliai, kepuraitės ir kitokie rūbai iš ekologiškų medžiagų. Gaminiai siuvami legaliai, sąžiningai mokant atlyginimus. Pusė uždirbto pelno skiriama tam, kad neišgalintiems mokiniams būtų pasiūtos uniformos. NALU su Green Generation grupele išleido specialią marškinėlių seriją, kad surinktų pinigų kelionei į Paryžių. Mano vaikai būtinai norėjo šių marškinėlių, dukra ypač didžiuojasi juos dėvėdama.

Green School vaikai suvokia savo vaidmenį pasaulyje ir keliauja ten, kur gali būti išgirsti.

O koks mokytojo vaidmuo Green School?

Green School neturi surašytos mokymo programos. Galbūt tai – viena iš jų problemų, tačiau ir vertybė. Mokytojui nereikia pasakyti, kaip jis turi elgtis su vaiku. Jis mato vaiką kaip sau lygų. Mes esame pripatę mokytojui užduoti labai griežtas ribas, mokytojas jau nebegali pasirinkti, apie ką jis nori pamokoje kalbėtis su vaikais. O čia, atėjus į pirmą tėvų susirinkimą penktoje klasėje, mokytojas mums pasakė, jog nusprendė pirmą mėnesį  su vaikais kalbėti apie tapatybę: kokios yra mūsų stiprybės, kuo mes panašūs ir skiriamės, kas yra herojus ir taip toliau. Žinoma, be to dar yra matematikos programa, mokomasi kalbų, yra pasaulio pažinimo programa. Bet viskas priderinama prie mokytojo pasirinktos temos. Kadangi tai – tarptautinė mokykla, ji neturi vienos kultūros. Kažkokiu būdu reikia atrasti, apie kokią istoriją, kokią kultūrą kalbėti. Taigi kalbama apie visas kultūras, bandant parodyti, kad bet kokia kultūra yra geras dalykas. Mano galva, jei parodoma, kad kultūroje – pasakose, dainose, – glūdi žmogiškoji išmintis, padedama pamatyti, kad tavo gimtoji kultūra yra tiek pat vertinga, kiek ir kitos. Jei mokai kitų kultūrų, dar nereiškia, kad vaikas nutautėja. Priešingai, jis išmoksta atrasti naujų dalykų savo kultūroje. Pavyzdžiui, mokomasi apie kinų kultūrą. Vaikai kalba ir apie horoskopus, paliečia klausimą, kas yra in ir jan. Arba vaikai mokosi dainuoti senovės indėnų dainą ir ta proga aptaria Šiaurės Amerikos istoriją. Kiekvieną penktadienį vyksta maždaug pusvalandžio trukmės sambūriai, į kuriuos kviečiami tėvai, kartais rytais organizuojami trumpesni susibūrimai, kur aptariamos naujienos. Man įdomu penktadienio sambūriuose dalyvauti ne tik tada, kai dalyvauja mano vaikai. Jų turinys skirtas visiems.

Linos Danienės nuotr.

Linos Danienės nuotr.

Pavyzdžiui, sykį viena ketvirtokė darė pranešimą apie prekybą egzotiškais gyvūnais. Ji mokosi daryti pranešimą, pasirenka aktualią temą, mokytojui padedant pasiruošia ir visai bedruomenei be galo įdomu, ką ji papasakos. Po to – pradinukų kurtas spektaklis apie nykstančius Balio varnėnus. Jie labai gražūs, bet itin brangūs, vienas kainuoja 500 dolerių. Green School yra Balio varnėnų išsaugojimo centras, kur paukštukai veisiami, kad neišnyktų. O vaikų spektalio siužetas toks: brakonieriai sugauna miške paukštelius, susitinka su tarpininkais, sutaria kainą, tarpininkai perduoda paukštelius prekeiviams, žodžiu vaikai parodo visą nelegalios prekybos paukščiais kelią. Galiausiai paukšteliai atsiduria gyvūnėlių parduotuvėje, kur pirkėjas nusiperka Balio varnėną. O kaip galėtų būti kitaip? Ir čia vaikai rodo tą patį kelią, tik pabaigoje pirkėjas sureaguoja atsakingai. Taip parodoma, kad tai, kaip pasielgs vartotojas, lemia labai daug ką.

Kaip įsivaizduoji Green School ir jos idėjų ateitį?

Neapleidžia jausmas, kad viskas, kas vyksta šioje mokykloje, yra tikra ir svarbu. Šie vaikai nebegalės mąstyti kitaip – jie jau turi žinojimą, kad esama dalykų, kuriuos reikia keisti. Žinoma, mokykla gyvuoja dar tik septintus metus, ir laikas parodys, kas iš tų vaikų išaugs. Bet jau šiandien jie yra pasaulyje. Šiandien Green School tapo kone bendriniu žodžiu. Lietuvoje esama keletas bandymų daryti lietuviškusus green schoolus, pavyzdžiui, „Saulės gojus“, Valdorfo mokykla. Ne Green School pakeis pasaulį. Ji tik parodys, kad keisti įmanoma, ir pasaulyje galbūt rasis tūkstančiai mokyklų, kurios tai darys. Ir jau keičia. Kartais mums gali atrodyti, kad mes, žmonės, esame bejėgiai. Kai galingiausios pasaulio valstybės negali susitarti dėl būtinų veiksmų pažaboti klimato kaitai, ką aš galiu padaryti? Dažnas nuleidžia rankas, nes ši problema yra per didelė jam aprėpti. O ši mokykla tarsi sako: „Chebra, nepanikuojam, darom, ką galim. Jei ne mes, tai kas?” Reaguodami, kalbėdami, rodydami pavyzdį, jie veikti įkvepia tūkstančius.

Grįždama prie tavo pradžioje užduoto klausimo apie patirties perdavimą, galiu pasakyti, kad patirtį nelengva perkelti. Nebūtina kopijuoti Green School programos: ji yra nedokumentuota, taki, ją sunku perkelti kitur, nes dalis jos sėkmės priklauso nuo unikalios vietos, bendruomenės ir kitų veiksnių. Jos vaidmuo yra įkvėpti. Manęs kartais teiraujasi, gal kursiu savo mokyklą Green School pavyzdžiu. Tai tas pats, kaip pasakyti, kad jei mėgsti gerti organišką pieną, turėtum auginti karves, o jei mėgsti skaityti geras knygas – pradėti rašyti. Jeigu vertini holistinį švietimą, nereiškia, kad pats kursi tokią mokyklą. Svarbu, kad veikdamas savo šeimoje ir visuomenėje skleistum vertybes, kuriomis tiki.