Galima tai įvardyti kaip paradoksą, bet matyti, kad patys seniausi (fundamentaliausi) mokslai, pavyzdžiui, filosofija, matematika (priskirkime ir geografiją) iki šiol aiškinasi, kas jie yra – savo esmę, tapatybę, turinį.

Tipiškiausias atvejis – filosofija: iki dabar daugelis filosofijos traktatų, vadovėlių neapsieina be skyriaus, temos – kas yra filosofija? O ir matematika neturi vieno apibrėžimo – niekaip nedera tarpusavyje algebra ir geometrija… Atrodytų, kad per ilgą mokslų istoriją buvo galima surasti atsakymą – kas yra kas?

Belieka kliautis žinoma išmintimi: kol ieškai atsakymo į klausimą – kas esi? – tol gyveni, o kai surasi – lauks stagnacija, rezignacija arba mirtis.

Nuotr. aut. Ian Dooley

Nuotr. aut. Ian Dooley

Geografija kaip pasakojimas, arba – Klasikos link

Mėgstama mokslų pradžią sieti su datomis, autoriais. Dažniausiai tokio pobūdžio svarstymuose visų pirma klausiama, kada pirmą kartą buvo pavartotas atitinkamo mokslo pavadinimas, terminas, sąvoka. Štai geografija siejama su Eratosteno vardu: jis pirmasis pavartojo geografijos terminą. Tačiau aišku ir tai, kad geografija veikiausiai radosi, kai žmogus atsistojo į „trečiąją poziciją“ ir pabandė suvokti, įvertinti, išreikšti tai, ką mato aplink – objektus, vietą(-as), reiškinius. Gal tai buvo žyniai, šamanai.

Šiandien mes tuos pačius dalykus įvardijame kaip erdves, teritorijas, regionus, aplinkas, formalizuotas įvairiais instrumentais ir įmantriomis išraiškos formomis. Tačiau esmė išlieka ta pati: ar žemės plotas bus pavaizduotas žemėlapyje, ar pateiktas kaip tekstas, žodinis pasakojimas, – visa tai yra tik skirtingos kalbos išraiškos formos.

Geografija per visą savo istoriją stengėsi pabėgti nuo geografinio (arba tiesiog pasakojimo) apie tai, ką mato, jaučia, mąsto stebintis aplinką žmogus. Iki šiol galvojama, kad tai menkina jos moksliškumą. Tačiau ir abstrakčiausi žemės erdvių aprašymai neatnešė geografijai pergalių, o liko kaip atskiros paradigmos, teorijos mokyklos.

Šiandien pasauliui tapus visomis prasmėmis mobiliam, vietoje kažkada buvusių Didžiųjų geografinių atradimų, pasakojimų, gimsta mažieji, individualūs, asmeniniai geografiniai atradimai (neimsime net į kabutes), kelionių įspūdžių aprašymai (travelogai). Tai dar mažai nagrinėtas ir įvertintas geografinis reiškinys.

Žmogus kaip homo horizontus, arba – Vietojautos ir vietovokos link

Geografai arba bent jau edukologai gerai žino, kad sudėtingiausia geografiją „pamatyti“ čia pat –vaizde pro langą, kieme, gatvėje, kitaip sakant, artimiausioje aplinkoje. Niekam nekelia abejonių, kad geografija – tai afrikos, amerikos, okeanijos, nepažinti ir nematyti kraštai, valstybės. Tai laikoma įsišaknijusia geografijos tradicija.

Kai pradedame kalbėti apie dvasinius, jausminius, o ir istorijos, kultūros, religijos dalykus, tarsi „atsiprašome“ geografijos, lyg tai būtų ne jos sfera. Tačiau, kaip parodė praeito amžiaus antroji pusė, geografus ir ne tik juos ėmė dominti geografinės aplinkos pajautos ir suvokimo (aplinkojautos bei aplinkovokos) dalykai.

Taip užgimė geosofijos (J. K. Wrightas), topofilijos (Yi-Fu Tuan) paradigmos. Čia visu rimtumu reikia paminėti filosofo Arvydo Šliogerio sukurtą ir įvairiais rakursais išinterpretuotą filotopijos sąvoką. Šiame minties lauke vyksta Vakarų ir Rytų geografijos filosofinių idėjų jungtis.

Beje, profesoriui Arvydui Šliogeriui priskirtina ir labiausiai pagrįsta horizonto kaip vietovės šiapus transcendencijos fenomeno samprata. Tai galėtume įvardyti kaip horizonto geografijos pradžią, artinančią, o gal gražinančią geografiją prie žmogaus ir aplinkos (vietos) sugyvenimo link.

Nuotr. aut. Vikas Anand Dev

Nuotr. aut. Vikas Anand Dev

Geografija kaip erdvė tarp, arba – Nuo daiktų link santykių

Geografijos esmė – ne stebimi įvairių vietovių vaizdai, daiktai, reiškiniai, su kuo labiausiai ir siejamas šis mokslas, o mūsų ir aplinkos kūrinių tarpusavio santykiai bei sąveika (sanveika). Geografijos vieta yra tarpinėje erdvėje.

Gamtos, aplinkos objektus, visuomeninius reiškinius bei procesus kaip tyrimo objektus seniai „išsidalino“ kiti mokslai – geologija, biologija, meteorologija, fizika, o ir ekonomika, politologija, kultūrologija, religijotyra. Šiuo požiūriu geografija artimesnė matematikai – jai labiau rūpi tos formos, reikšmės, vertybės, kurios gimsta iš aplinkos objektų, įskaitant ir mus pačius, santykių ir sąveikos, t. y. iš nedaiktinės erdvės.

Šioje sąsajoje mezgasi nauja materija ir energija, panašiai kaip gliuonai (neturintys masės!) sukuria jėgą, išlaikančią atomo branduolį, taip ir geografija aiškinasi pasaulio, konkrečios vietovės, teritorijos vienovės būties sąlygas.

Taigi geografija įžengia į po-žemėlapio (jį suprantant kaip popieriaus lapą) erą. Vis labiau įsitikinama, kad geografiniai atradimai daromi vaizduotės – vaizdinių kūrimo, vaizdijimo – pagalba. Tik jeigu ankščiau buvo siekiama, kad vaizdiniai (žemėlapiai) atitiktų tikrovę, tai šiandien – jie yra tikrovė.

Remiantis  nuo A. J. Borgeso atsispiriančiu J. Baudrillard’u,  žemėlapis atsiranda pirmiau teritorijos arba, kitaip sakant, yra braižomi žemėlapių žemėlapiai. GIS (geografinių informacinių sistemų) ir mentaliniai žemėlapiai labai skiriasi nuo klasikinių geografinių. Jų paskirtis – įrėminti ne fizinę erdvę, o idėją, vaizdinį, teorinį konstruktą.

Tad atsakant į klausimą, kas yra geografija, galima pasiūlyti ir tokį jos apibrėžimą: geografija–pažinimo sritis, kuri nagrinėja žemės erdvėvietų ir erdvėvaizdžių sanveikas (sanveika = santykis + sąveika).