Dar prieš penkiolika metų skolinimasis daugeliui lietuvių buvo tabu. Paskola reiškė bėdą, neviltį, paskutinę išeitį. Šeimose vaikai girdėdavo perspėjimus: „Niekada nesiskolinkite, gyvenk pagal kišenę.” Šiandien situacija atrodo kitaip.
Statistika rodo nuoseklų tendencijos pokytį. Vartojimo kreditų, būsto paskolų, verslo finansavimo apimtys auga. Tačiau svarbiau ne patys skaičiai, o tai, kas slypi už jų – keičiasi pats požiūris į skolinimąsi.
Trauma, kuri blėsta
Lietuvių atsargumas skolų atžvilgiu turi gilias šaknis. Devintojo dešimtmečio pabaigos ekonominiai sukrėtimai, bankų žlugimas, santaupų praradimas – visa tai paliko randus kolektyvinėje atmintyje. Vėliau 2008-ųjų krizė dar kartą priminė, kuo gali baigtis neapdairus skolinimasis.
Ši patirtis suformavo atsargią kartą, kuri skolos vengė bet kokia kaina. Net ir tuomet, kai skolinimasis būtų buvęs racionalesnis sprendimas nei taupymas.
Tačiau laikas gydo. Užaugo nauja karta, kuri krizių nepamena arba patyrė jas vaikystėje. Jų požiūris į finansus kitoks – pragmatiškesnis, mažiau emocionalus.
Finansinis raštingumas kyla
Prieš dvidešimt metų daugelis lietuvių nežinojo, kas yra palūkanų norma ar kredito istorija. Šiandien šie terminai pažįstami net moksleiviams. Švietimas, informacijos prieinamumas, asmeninių finansų kultūra – visa tai pakeitė situaciją.
Žmonės pradėjo suvokti skirtumą tarp blogos ir geros skolos. Bloga skola – vartojimo kreditas impulsyviam pirkiniui, kurio vertė krenta. Gera skola – investicija į turtą, kuris generuoja pajamas ar auga vertėje.
Šis supratimas leidžia priimti racionalesnius sprendimus. Ne vengti skolų iš principo, o vertinti kiekvieną situaciją atskirai.
Rinka tapo draugiškesnė
Anksčiau skolinimosi procesas buvo sudėtingas ir neaiškus. Bankai atrodė kaip uždaros tvirtovės, kur sprendimus priima neįžvelgiami biurokratai. Sąlygos painios, paslėptų mokesčių gausu, o atsakymo į paraišką reikėdavo laukti savaitėmis.
Šiandien situacija kardinaliai kitokia. Skaitmeninės platformos supaprastino procesą iki kelių paspaudimų. Sąlygos skaidrios, palyginti pasiūlymus lengva, sprendimai priimami greitai. Atsiradusi konkurencija privertė visus rinkos dalyvius gerinti pasiūlymus.
Šiuolaikinis vartotojas gali per valandą palyginti dešimtis variantų – tiek tradicinių bankų, tiek alternatyvių platformų, kur paskola įforminama vos per kelias minutes. Prieš dešimtmetį tai būtų atrodę neįsivaizduojama.
Požiūrio evoliucija
Senoji nuostata: skola – tai gėda, kurios reikia vengti. Naujoji nuostata: skola – tai finansinis instrumentas, kurį galima naudoti protingai arba neprotingai.
Šis pokytis atsispindi ir kalboje. Anksčiau sakydavo „įklimpau į skolas”. Dabar – „paėmiau paskolą”. Pirmasis variantas implikuoja nelaimę, antrasis – sąmoningą sprendimą.
Jaunoji karta skolinimąsi suvokia kaip normalią finansinio gyvenimo dalį. Būsto paskola leidžia anksčiau įsigyti nuosavybę, nei leidžia santaupos. Verslo finansavimas – pradėti ar plėsti veiklą, neatidedant galimybių metams. Vartojimo kreditas – išlyginti pajamų ir išlaidų svyravimus.
Pavojai neišnyko
Tai nereiškia, kad skolinimasis tapo nepavojingas. Neproporcingos skolos, neapdairus finansų valdymas, netikėti gyvenimo sukrėtimai – visa tai gali paversti paskolą problema.
Skirtumas tas, kad šiandien žmonės geriau supranta rizikas ir turi daugiau įrankių joms valdyti. Kredito istorijos stebėjimas, biudžeto planavimo aplikacijos, finansinio konsultavimo paslaugos – visa tai padeda išvengti klaidų.
Reguliuotojai taip pat nepamiršo pamokų. Atsakingo skolinimo principai, skolininko mokumo vertinimas, informavimo reikalavimai – sistema sukurta taip, kad apsaugotų tiek skolintoją, tiek skolininką.
Kultūrinis lūžis
Požiūrio į skolas pokytis atspindi platesnę transformaciją. Lietuva tampa brandžia vartotojų visuomene, kur finansiniai sprendimai priimami racionaliai, o ne emocionaliai.
Tai nereiškia, kad senoji išmintis niekam tikusi. „Gyvenk pagal kišenę” išlieka sveiko finansinio elgesio pagrindas. Tačiau ši taisyklė dabar suprantama kitaip – ne kaip absoliutus draudimas skolintis, o kaip priminimas neprisiimti daugiau nei gali pakelti.
Lietuviai neužmiršo savo patirties. Jie tiesiog išmoko ją interpretuoti kitaip. Ne kaip traumą, kuri paralyžiuoja, o kaip pamoką, kuri išmintingai panaudojama.